{mosimage}Savo pirmagimį žindydavau kas 45 minutes - kas galėjo patikėti? Bet kas, tik ne aš! Niekada negalvojau, kad turėsiu tokį reiklų kūdikį. Jis norėdavo žįsti kas 45 minutes, antraip galėdavo verkti amžinai. Bet žįsdamas kas 45 min, iš laimės jis buvo devintame danguje, tad ko man skųstis?
Atradimai.
Laimei, pasiklioviau savo instinktais, kurių man atrodė aš neturėjau, ir žindžiau sūnų dieną ir naktį - kada tik jis norėjo, leisdama užmigti jam ant rankų, miegoti šalia manęs. Nors instinktus buvo ne taip jau paprasta atskirti nuo įsitikinimų, kurie liko atmintyje nuo vaikystės. Bet aš išmokau jų neklausyti ir vadovautis būtent nuojauta, kuri man kuždėjo, kad mano brangenybei žįsti reikia tada, kai jis nori. Galų gale juk jis 9 mėnesius praleido manyje ir daugiau nieko nepažįsta.
Žvelgdama į jo laimingą žindantį veidelį, supratau, kad šiuo momentu jis jaučia tą patį, ką jausdavo įsčiose - mano širdies plakimą, kvėpavimą, skrandžio gurguliavimą, mes ir vėl buvom kaip vienas! Instinktai man kuždėjo, kad jei mažyliui gera man ant rankų, tai būtent ten jam ir vieta.
Susitvarkius su instinktais, iškilo dar didesnė užduotis: išmokti jais pasitikėti. O kaip tai buvo sunku, kai iš draugų, giminių ir net gydytojų nuolat girdėjau komentarus: "Negali būti, kad jis vėl buvo alkanas - turbūt turi per mažai pieno!" arba "Gal jis taip greit neišalktų, jei padidintum intervalus tarp maitinimų" ir pan.
O aš tuo tarpu padariau dar atradimų. Sužinojau, kad motinos pienas suvirškinamas per 2 valandas, o ne per 3-4, kaip mišinėlis. Sužinojau, kad kai kurie kūdikiai reikalauja žįsti dažniau nei kas 2 valandas, ir kad dažnai besimaitinantys kūdikiai gauna pakankamai daug pieno, nes dažnas žindymas stimuliuoja jo gamybą. Tyrimai rodo, kad padidinus intervalus tarp maitinimų sumažėja ne tik pieno kiekis, bet ir jo riebumas, galiausiai kūdikis neprivalgo ir dažnai verkia. Dar sužinojau, kad vaikai, žindomi kas 4 val. gali nepasisavinti to, kas būtiniausia.
Nutariau, kad mano vaikas geriausiai žino, ko, kiek ir kada jam reikia. Toliau sekdama savo kūdikio poreikius aptikau ir jo "diegliukų" priežastis. Jie buvo tiesiogiai susiję su mano pačios gausiai vartojamais pieno produktais.
Geranoriška draugė mane tikino, kad taip žįsdamas mano vaikas netenka kokybiško miego ir aš "privalau" išmokyti jį išmiegoti atskirai visą naktį. Mano paskaičiavimu, mūsų bendras miegas kur kas geriau nei tai, jei aš palikčiau jį vieną verkti tol, kol supras kad į jo verksmus niekas neatsilieps. Tada aš dar nežinojau, kad toks mūsų naktinis miegas sumažino staigios mirties sindromo riziką. Aš tik žinojau, kad dar nuo pasaulio sukūrimo pradžios motinos miegodavo kartu su savo kūdikiais. Kaip gali tai, kas yra taip natūralu, pakenkti kūdikiui?
Giminaičiai tvirtino, kad aš pratinu vaiką verkti: "Jei pulsi kaskart vos jam surikus, jis supras, kad tai vienintelė priemonė atkreipti į save dėmesį ir užlips tau ant sprando". O aš mąsčiau taip: jei vaikutis verkia tam, kad priverstų mane ateiti pas jį, vadinasi jam manęs reikia. Kai kurie tvirtino, kad aš dėl nuolatinio žindymo tapsiu nervinga ir nerami, ir tai prives mane prie depresijos. Jei kas nors ir nervino mane, tai tik jų komentarai. Ir žinoma buvau kaltinama jog kankinuosi dėl vaiko. Mane tai netgi pralinksmino, kai stebėdavau krūtimi nemaitinančias drauges, nuolat sterilizuojančias kūdikių buteliukus, gaminančias mišinukus, besivežiojančias su savimi vaistinėles pilnas vaistų nuo slogos ir visų kitų susirgimų, kurie lydi "dirbtinį" maitinimą.
Daugelis manė, kad aš neleidžiu vyrui imtis aktyvesnės rolės sūnaus auginime ir auklėjime. Reikia pripažinti, kad aš iš tiesų buvau nepakeičiama sūnui, ir jei jis būdavo išalkęs ar nusiminęs, net trumpam nuo jo nesitraukdavau. Tačiau jei jo nuotaika būdavo puiki, jis netgi labai mėgo tėvelio draugiją. Su amžiumi, jų santykiai išsiplėtojo.
Suvokimas.
Po kurio laiko suvokiau, kad jei iškart neatsiliepčiau į kūdikio verksmą, jis neverktų amžinai, bet kažkuriuo momentu pasiduotų ir suprastų, kad jis neturi būti alkanas, kai organizmas to reikalauja, kad neturi jausti to, ką dabar jaučia, - o tai yra neteisinga!
Taip pat suvokiau, kad visuomenė nesupranta naujagimių poreikių ir jausmų. Kada nors jie supras, kad motinos žindančios kūdikius pagal jų poreikius, ne lepina, o daro tai, kas padiktuota gamtos. Motinos sutvertos tam, kad būtų šalia savo kūdikių, palengvintų jų atėjimą į šį didelį platų pasaulį, išmokyti juos meilės ir pasitikėjimo, išmokyti mėgautis gyvenimu. Dabar, pažvelgus atgal, man norisi klykti iš džiaugsmo, kad elgiausi būtent taip, nes mano "žindukas" augo, augo ir išaugo nepriklausomas, laimingas, pasitikintis savimi 9 metų vaikinas.
Elizabeth Boldwin
Šaltinis: lalecheleague.org