Oficialiais VRM domenimis, 2005 metais Lietuvoje buvo ieškoma per 200 vaikų. Tačiau Dingusių žmonių šeimų paramos centro patirtis rodo, kad ši statistika neatskleidžia tikrojo problemos mąsto: vaikų paieškos dažnai neskelbia rizikos grupės šeimų nariai; taip pat, dažnai neskelbiama kelintą kartą iš namų bėgančių vaikų ir vaikų, kurie iš namų bėga epizodiškai arba trumpesniam laikui, paieška. Tuo tarpu, bėgimo iš namų pasekmės labai skausmingos:
atsidūrę gatvėje vaikai tampa itin pažeidžiami, jie būna įtraukiami į nusikalstamą veiką, prostituciją, pedofiliją ir/ar pripratinami prie narkotikų, alkoholio, dingsta be žinios, tampa prekybos žmonėmis aukomis.
Siekiant išsiaiškinti bėgimo iš namų priežastis ir bėgančių vaikų elgsenos būdus 2006 m. rugsėjo mėn. Dingusių žmonių šeimų paramos centras užsakė tyrimų bendrovei "Spinter tyrimai" atlikti nepriklausomą Lietuvos vaikų apklausą. Vaikų nuo 7 iki 18 metų amžiaus buvo klausiama apie jų patirtį bandant bėgti iš namų, pagrindines tai lemiančias priežastis bei nuostatas dėl pagalbos suteikimo. Apklausoje dalyvavo 1002 vaikai iš visų šalies regionų. Tyrimas buvo vykdomas projekto "Nebėk iš namų" rėmuose, kurį remia LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Bent trečdalis tyrime dalyvavusių vaikų teigė turintys draugų ar pažįstamų, kurie bėgo iš namų. Apie 19 proc. apklaustų vaikų, dažniausiai vyresnio nei 14 metų amžiaus, patys bent kartą buvo pagalvoję pabėgti iš namų. Dažniausiai tokios mintys kilo dėl nesusitarimų su tėvais/kitais šeimos nariais (40,4 proc.) bei siekiant savarankiškumo (27,7 proc.). Net apie 40 proc. vaikų, kuriems kilo mintis pabėgti, taip ir pasielgė.
Nors kaip parodė tyrimas, apie 35 proc. vaikų, bėgdami iš namų siekė nepriklausomybės nuo tėvų nebenorėjo tėvams paklusti ar jų klausytis vis dėlto, daugumai pabėgusių šis sprendimas buvo ne maišto, bet pagalbos šauksmas: vaikфш nurodė, kad pabėgę siekė, kad tėvai geriau su jais elgtųsi (27,1 proc.) ar tiesiog atkreiptų į juos dėmesį (21,8 proc.). Зabėgus iš namų vaikams taip pat labiausiai trūko supratimo ir išklausymo (31,6 proc.). Galiausiai, net apie 67 proc. pabėgusių vaikų patys norėjo sugrįžti namo, tačiau net kas trečias toks vaikas bijojo tai padaryti.
Šios išvados rodo, kad pabėgusiems iš namų vaikams bei jų šeimoms reikalinga pagalba. Tam kad iš namų begančių vaikų būtų kuo mažiau ir nei vienas namo sugrįžti norintis vaikas neliktų gatvėje, Dingusių žmonių šeimų paramos centras projekto "Nebėk iš namų" rėmuose vykdo bėgimo iš namų prevenciją mokyklose ir vaikų namuose; kuria pagalbos priemones, vaikui pabėgus iš namų; nemokama pagalbos linija 8 800 261 61 nuo 9 iki 17 val. teikia konsultacijas vaikams, pabėgusiems iš namų, bei jų šeimoms.
Daugiau informacijos apie projektą "Nebėk iš namų" ir atliktą tyrimą galite gauti paskambinę Dingusių žmonių šeimų paramos centro tel. 8 5 248 33 73.
Šaltinis: Dingusių žmonių šeimų paramos centras