Auga mūsų vaikai daugėja ir auklėjimo problemų. Dar taip neseniai pagrindinė problema buvo jų mityba...O šiandien vaikas pats moko mus gyventi ir kartais jaučiamės atsidūrę aklavietėje. Ar įmanoma surasti bendrą kalbą, kai vaikas jau nebe vaikas, bet dar ir nesuaugęs? Pakalbėsime apie labiausiai paplitusias problemas ir patį sunkiausią paauglystės periodą 13-14 metus kai vaiko nepilnavertiškumo jausmas pasiekia aukščiausią tašką, kai paauglys jaučia nuolatinį suaugusiųjų spaudimą ir yra priekabiai vertinamas bendraamžių.
Visa, kas vaikui dabar nutinka, kaupiasi kaip psichologinis bagažas ir yra reikšminga ateičiai. Būtent šiuo periodu žmogus yra mažiausiai atsparus išorės poveikiui, jis nepasitiki savimi ir yra lengvai veikiamas suaugusiųjų spaudimo. Jo asmenybė dabar gali pasikeisti nepataisomai.
Problema Nr. 1 Mano vaikas manęs NEGIRDI
Paaugliai negirdi, kai yra prašomi kažką padaryti, lyg tavęs šalia visai nebūtų! Jums turbūt atsibodo kartoti: Kiek kartų galiu tavęs prašyt?!!, bet jis vis tiek negirdi. Geriausiu atveju atsilieps: Atstok!.
Ką daryti? Kaip prisibelsti iki savo vaiko? Štai keletas taisyklių:
1) Kreipdamiesi į paauglį, kalbėkite mažiau, o ne daugiau. Tokiu atveju padidės tikimybė, jog būsite išgirsti ir suprasti. Kodėl? Todėl, kad jiems reikia daugiau laiko įsisąmoninti tai, ką išgirdo (skiriasi jūsų ir paauglio informacijos perdirbimo greičiai). Pasistenkite kalbėti trumpai ir aiškiai, venkite ilgų monologų. Tokiame amžiuje vaikas tampa imlesnis, kai žino, jog jam neteks klausytis ilgų pamokslavimų. Pavyzdžiui, Prieš eidamas pasivaikščioti, tu turi susitvarkyti kambarį ir išmokti fiziką. Kartais užtenka priminti 2 žodžiais: Švaros misija!, Fizika! ir pan.
2) Kalbėkite mandagiai, draugiškai taip, kaip norite, kad su jumis bendrautų ir... tyliai. Nuleistas, prislopintas tonas žmogų užklumpa netikėtai, ir jis būtinai sustos ir išklausys jūsų. Neveltui mokytojai taip dažnai pasinaudoja šia gudrybe, kad atkreiptų šurmuliuojančios klasės dėmesį!
3) Būkite atidus klausytojas ir neužsiimkite pašaliniais darbais, kai vaikas pasakoja. Klausykitės jo 2 kartus dažniau, nei kalbate. Vaikas nesiklausys jūsų įdėmiai, jei neturės iš ko mokytis. Ar jūs patys įdėmiai klausotės, kai kalba vyras/žmona, seneliai, draugai?
4) Jei esate labai susijaudinę, neverta pradėti pokalbio. Susierzinimą, agresiją iškart perima vaikas, o tuomet jau jis tikrai jūsų neišgirs. Paauglystėje vaikas yra emociškai nestabilus, ir tai lemia hormoniniai organizmo pokyčiai.
5) Prieš kažką pasakydami, užmegzkite akių kontaktą su vaiku. Įsitikinkite, kad vaikas jus mato (jei nežiūri, paprašykite, kad pažvelgtų į jus). Žiūrėdami į akis galite formuluoti prašymą ar klausimą. Tai išmoko vaiką klausytis.
6) Paaugliui sunku staiga perjungti dėmesį nuo mėgiamos veiklos prie jūsų prašymo/klausimo. Tokia jau šio amžiaus periodo ypatybė. Todėl turite jį įspėti Noriu su tavim pasikalbėti po minutės. Prašau atsijungti. Po dviejų minučių man reikės tavo pagalbos. Nustatytas laiko intervalas neturi viršyti 5 minučių, antraip paauglys apie tai pamirš.
Problema Nr. 2: Grubumas, nepagarba, susierzinimas.
Kodėl toks geras ir ramus vaikas staiga taip pasikeitė: nebeklauso, visą laiką ginčijasi, grubiai atsikerta? Tokio elgesio priežastis atsiradęs poreikis pasijusti suaugusiu. Tai yra, noras būti suaugusiu yra, o paties suaugimo dar nėra. Paauglys dar negali naudotis tomis privilegijomis, kurios suteikia žmogui suaugusiojo statusą, tačiau jis jau neteko pranašumų, kuriuos teikė vaikiškas amžius. Paauglys nežino, kaip jam išreikšti savo suaugimą, todėl renkasi patį lengviausią būdą grubumą, įžūlias frazes, kurių negalėjo sau leisti anksčiau. Štai čia tėvai turėtų būti itin atsargūs ir pasielgti teisingai: ne aprėkti, ne užgožti savo autoritetu, o situaciją pakeisti:
1) Jei vaikas įžūlus ir grubus, iškart jam taip ir sakykite, kad žinotų, jog peržengė ribą. Bet pastabas nukreipkite į elgesį, o ne į vaiko asmenybę. Pavyzdžiui, Kai aš su tavim kalbu, tu vartai akis - taip rodai nepagarbą. Prašau daugiau taip nedaryti. / Neleisiu tau sakyti: Atstok, kai su tavim kalbu. Pasistenk, kad man daugiau nereiktų tau šito kartoti.
2) Kalbėkitės kaip lygus su lygiu. Leiskite vaikui pajusti savo reikšmingumą, kad jis neimtų ieškoti kitų būdų tai patirti. Dažniau tarkitės, diskutuokite įvairiais šeimos klausimais. Galbūt jis pasiūlys visai šaunią mintį, sprendimą. O ir įžūliai elgtis tokioje situacijoje nėra jokios būtinybės. Grubumas čia atrodytų netgi vaikiškai.
3) Aiškinkite vaikui, kas yra teinga/neteisinga, galima/negalima. Negalvokite, kad paauglys pats viską žino ir turi elgtis teisingai. Jam vis dar labai reikia jūsų autoriteto. Tik pasistenkite, kad visa tai vyktų kaip draugiškas pokalbis, o ne paskaita.
4) Nesivelkite į barnius. Nereikia demonstratyviai dūsauti, kraipyti galvos ir kitaip rodyti savo susierzinimą, vaidytis. Ši taktika tik pablogina situaciją. Praktika rodo, kad paaugliai nustoja kalbėti ir elgtis grubiai, kai mato, jog tai neefektyvus būdas atkreipti suaugusių dėmesį. Laikykitės neutraliai, neatsakykite. Pavyzdžiui, įsižiūrėkite kažkur į tolį, arba užsidarykite kitame kambaryje. Tiesiog atsisakykite tęsti pokalbį kaskart, kai vaikas tampa grubus.
5) Net jei paauglys elgiasi grubiai ir neteisingai, pastabas turite sakyti tik jam vienam, o ne prie kitų suaugusių, ar jo draugų. Paaugliai LABAI jautriai reaguoja į bet kokią kritiką. Antraip sulauksite ryškiai išreikštos opozicijos ir dar didesnio grubumo.
Problema Nr.3: Mano vaikas nuolat meluoja
Jis meluoja jums net ir tokiose situacijose, kai tai visai nebūtina, net dėl menkiausių smulkmenų. Meluoja tiesiog šiaip? Dažniausiai melas išplaukia į paviršių, ir jis puikiai tai supranta. Bet vis dėlto, kodėl meluoja toliau?
Deja, paaugliai meluoja dažniau, nei anksčiau,ir tai pamažu tampa įpročiu. Bendraudami su suaugusiu taip elgiasi dėl to, kad atsiranda vis daugiau paslapčių, kurias nori nuslėpti. Bendraudami su kitais paaugliais, jie meluoja todėl, kad pagražintų savo savybes ir galimybes. Blogai, kai melas tampa įpročiu. Posakis Praeis savaime čia netinka. Pasistenkite diplomatiškai, švelniai, bet ryžtingai atpratinti nuo melavimo:
1) Dora ir tiesa. Nuolat aiškinkite, demonstruokite savo požiūrį į garbę, dorumą. Stenkitės ir patys nemeluoti, net nekaltai.
2) Pasistenkite išsiaiškinti galimas melo priežastis. Paprastai, paauglys sumeluoja tada, kai nori atkreipti tėvų, draugų dėmesį į save. Kitos priežastys pavydas, skriauda, nusivylimas, pyktis. Trečioji pagal populiarumą priežastis bausmės baimė arba baimė nuvilti tėvus.
Beje, paklausę tiesiai šviesiai, tiesos nesužinosite. Jis ir pats tiksliai nežino tikrosios priežasties. Analizuokite patys: kada ėmė meluoti, kam meluoja visiems, ar tik kai kuriems?
3) Nors paauglys jau ne mažas vaikas, ir toliau aiškinkite jam, kodėl meluoti negalima. Pasitelkite argumentus, pavyzdžius, kurie suprantamai parodytų, kad melas gali sukelti didelių nemalonumų, gali stipriai nukentėti reputacija, netekus bendraamžių pasitikėjimo. Melas skaudina, ypač artimuosius. Paklauskite paauglio taip, kad jis pats suprastų, kuo gali baigtis toks elgesys: Kaip man tavim tikėti toliau, jei nesilaikai duoto žodžio?
4) Paaugliai meluoja, kad atkreiptų dėmesį, todėl stenkitės nesureaguoti pernelyg audringai, kai jis iškreipia tiesą, perdeda. Kai vaikas taip daro, išlikite ramūs riksmas ir pamokslai neprivers elgtis dorai, tik pastūmės bėgti kuo toliau.
Už melą bauda. Pasirinkite tokį metodą, kad vaikui praeitų bet koks noras meluoti. Pavyzdžiui, kaskart, kai pameluoja, turi parašyti atsiprašymo raštą tam žmogui, kurį apgavo mamai, tėčiui, sesei ir t.t. Ir jums bus naudinga paskaityti, galbūt geriau suprasite savo vaiką.
Problema Nr. 4: Nuolatinis valdžios troškimas
Paauglys ėmė vadovauti draugams ir mano, kad viskas turi būti taip, kaip jam norisi. Jis parenka filmą, kurį visi žiūrės, nurodinėja kam su kuo draugauti ir pan. Iš pradžių tėvams atrodo, kad pasireiškusios lyderio savybės nėra blogai, tačiau kai vaikas peržengia ribas ir pervertina save, iškyla grėsmė netekti draugų.
Psichologinės priežastys: paauglystėje troškimas dominuoti atsiranda tuomet, kai vaikas jaučia padidintą pritarimo poreikį, save nuvertina arba paprasčiausiai neturi komunikavimo įgūdžių. Paauglys mąsto: Jei man pavyksta pasiekti savo valio draugai mane gerbia.
Jūs negalite pakeisti valdingo vaiko būdo, bet galite išmokyti gerbti kitus ir kitokią nuomonę:
1) Pastebėkite teisingus vaiko poelgius ir pagirkite paskatinimas visada stimuliuoja elgtis gerai ir ateity.
2) Vadovui reikia duoti suprasti, kad jo elgesys nepagarbus ir skaudina kitus. Pasiūlykite jam pakeisti vaidmenį: Įsivaizduok, kad tu esi x, kuriai draugė/-as nuolat nurodinėja kur, ką ir kaip. Ką jauti? Ką galvoji?
3) Aiškinkite, kad pirmauti smagu, bet negalima nuolat užgožti ir užgauti kitus. Galbūt mažame savo draugų ratelyje jis ir lyderis, tačiau kitame naujame rate bus tik išsišokėlis. Paaiškinkite kad daugumoje situacijų, kad tave pripažintų lyderiu, turi atstovėti eilę. Žymiai svarbiau mokėti kontroliuoti savo nuotaikas, mokėti laukti ir paisyti eiliškumo.
4) Paaiškinkite vaikui, kad komanduoti tai reiškia prisiimti atsakomybę už visą komandą. Lyderis turi suprasti ir jausti, kokie veiksmai ir elgesys tinka grupės nariams, turi jais rūpintis. Net jei kartais tai kertasi su lyderio asmeniniais troškimais. Tik toks vadovas yra tikras lyderis, kurį grupė gerbia.
Tai tik mažoji dalis problemų, kurias patiria tėvai, bendraudami su paaugliais. Ateity mes būtinai sugrįšime prie šios temos. O kol kas norėtųsi, kad paauglius auginantys supermamų klubo tėvai suprastų, jog jų vaikams dabar labai sunku: jie kupini energijos, lūkesčių, trokštantys nepriklausomybės ir sėkmės, bet dar turi ištverti daugybę išbandymų, kol atras savo kelią ir vietą pasaulyje. Kad ir kaip jums sunku dabar, nepalikite jų vienų, tapkite palydovais. Šis periodas praeis, o jūsų paramos vaikai niekada nepamirš.
Sėkmės!