Atsigręžkime į netolimą praeitį, kai mūsų mažyliai dar tik mokėsi šliaužti, vaikščioti ir įrodinėjo pasauliui aš pats! Štai nuo tada ir reikia pradėti auklėti paauglį. O pradėti visada reikia nuo savęs. Kaip?
Teisė klysti
Kad ir ką veiktų jūsų mažylis, leiskite jam eksperimentuoti. Štai jis bando savarankiškai užlipti laiptais aukštyn, jūsų širdis jau kulnuose, bet susilaikykite, leiskite jam klysti ir griūti. Patikėkite, nieko baisaus jam nenutiks, jis nėra kvailas. Mažylis daro tik tai, ką gali padaryti šiandien. Jis siekia savo mažyčių pergalių, kad rytoj galėtų siekti vis naujų. Mūsų užduotis suteikti jiems teisę suklysti. Jie atėjo į šią Žemę gyventi savo gyvenimo, o mes vis mėginam padaryti tai už juos, gindami ir saugodami.
Pasitikėjimas
Vaikas pats žino, ko nori. Ar pastebėjote, kad vaikai dažniau sako Aš noriu, o suaugusieji Aš nenoriu?! Ar kada susimąstėte, kodėl taip yra ir kur tai nuveda? Jums reikia mokytis pasitikėti vaiko troškimais. Jei nesuprantate jų, ieškokite šitų aš noriu priežasčių. To pakaks, kad įsitikintumėte, jog vaikas šiaip sau nieko nedaro. O jei yra priežastis, kodėl nepasistengus vaiko labui pasitikėkit juo!
Tai jo (jos) gyvenimas
Deja, yra būtent taip. Kad ir kaip jums norėtųsi manyti, jog esate reikalingi vaikui kaip oras ir vanduo, tai netiesa. Tiksliau, tiesa iki tam tikro laipsnio. Mes esame reikalingi tik tiek, kiek jam (jai) to reikia. O viskas ko jiems reikia tai mūsų meilė.
Įsivaizduokite, kad prieš jus svetimas vaikas, arba suaugęs žmogus. Ar jam primygtinai piršite savo nuomonę, pagalbą, apsaugą, ar kontroliuosite jo elgesį, dangstysite nusižengimus? Ne? Kodėl? Juk būtent taip elgiatės su savo vaiku! Jūs pasakysite: Bet juk tai mano vaikas! Na ir kas? Jūs nesate vergvaldys, kuris gali elgtis su savo vergu kaip tik nori, negalite tampyti vaiko už virvučių, kaip marionetės.
Kaip tėvai, jūs galite padaryti labai daug, bet negalite nugyventi gyvenimo už savo vaiką. Jei susiruošėte tai padaryti, tai bus didžiulis nusikaltimas prieš savo atžalą.
Dėkingumas
Kol vaikutis mažas, mes nelaukiame iš jo dėkingumo. Jis puola mums ant kaklo, apsikabina, bučiuoja. Kuo vaikas didyn, tuo daugiau dėkingumo mes iš jo tikimės sulaukti. Kažkodėl tėvams atrodo, jog vaikas privalo suprasti KĄ jie DĖL JO daro. Tačiau nieko vaikas neprivalo. Tėvai stengiasi dėl to, kad PATYS to nori ir vaikas čia niekuo dėtas. Štai čia mes ir atkeliaujame iki paauglystės amžiaus.
Tad kaip vis dėlto elgtis paauglio tėvams? Jei mažylių tėvai dar turi laiko eksperimentams, tai paauglių tėvai jo, deja, jau nebeturi... Taigi: turite pasitikėti, nustoti kontroliuoti, nebegalvoti, kad prieš jus vis dar mažas vaikas ir pagaliau suvokti, kad jis savarankiškas suaugęs žmogus, asmenybė, turinti teisę gyventi savo gyvenimą; nustoti badyti pirštais trūkumus, neatliktus darbus, neištesėtus pažadus; dažniau pastebėti tai, kas atlikta gerai.
Kaskart, kai užsinorite išsižioti tam, kad atskaitytumėte eilinį moralą paaugliui, suskaičiuokite iki 10, pažvelkite į veidrodį ir paklauskite savęs: ar aš ideali/-us? O tada susičiaupkite ir patylėkite.
Imtis tokių priemonių nelengva. Be to, jei mažylis jums paklusdavo, tai suaugęs jis elgiasi atvirkščiai, tik dar labiau apsunkindamas ir taip nelengvą užduotį. Bet jūs susitvarkysite. Nes jumis tiki jūsų vaikai svarbiausi ir gražiausi pasaulyje žmonės.
Formuodami pagarbius tarpusavio santykius (o ne verždamiesi į paauglio gyvenimą kaip dramblys į indų parduotuvę), jūs sukursite tokį galingą užtaisą ateičiai, apie kokį net nesvajojote: tai savarankiškumas, atsakomybės jausmas, sprendimų priėmimas, dėkingumas ir t.t. Vaikas taps jūsų draugu. Norite tokių santykių? Tuomet pradėkite juos kurti jau dabar, nesvarbu, kiek mažyliui metų. Keistis patiems niekada nevėlu.
Šaltinis: materinstvo.ru