{mosimage}Kai mažas vaikas paima svetimą daiktą – tai nelaikoma vagyste, paprasčiausiai jam norisi turėti šį daiktą. Mažylis dar gerai neskiria, kas priklauso jam, o kas – ne. Tačiau kai vaikui sueina 6-12 metų, jis jau suvokia, kad elgiasi blogai pasisavindamas svetimą daiktą, todėl slepia jį ir viską neigia. Kai tėvai ar mokytojai mėgina pagauti vagišių, tai, be abejo, nemalonu visiems, nes vagystė – rimtas nusikaltimas. Bet gėdyti, kaltinti, gąsdinti vaiko negalima.

Jis turi žinoti, kad tėvai netoleruoja tokio poelgio ir siekia, kad daiktas būtų gražintas savininkui. Tik neapsimetinėkite, kad daugiau niekada jo nemylėsite. Geriau išsiaiškinkite, kas nutiko.

Jei šešiametis vaikas, augantis normalioje šeimoje, pasisavina iš tėvų piniginės nedidelę pinigų sumą, ar ima iš draugų gražius rašiklius ir kitas smulkmenas, kurias laisvai galėtų turėti, jei panorėtų, kaip paaiškinti tokį elgesį?

Dažniausiai tokiais atvejais vaikas jaučiasi veinišas ir nelaimingas. Greičiausiai jam trūksta šilumos ir švelnumo, sunku susirasti draugų bendraamžių. Todėl jis lyg ir “nusiperka” draugystę, išdalindamas bendraklasiams pasisavintus pinigus.

Be to, šiame amžiuje vaikai pajunta, kaip pamažu atitolsta nuo tėvų, o suaugusieji ima dažniau reikšti pretenzijas dėl vaiko eldesio. Visa tai pažeidžiamą 6-7 - erių metų žmogutį priverčia nesąmoningai imti savintis daiktus.

Gali būti ir kitų priežasčių: baimė, pavydas, nepasitenkinimas...  Ką daryti?

Jei esate visiškai tikri, kad jūsų vaikas pavogė, sakykite jam tiesiai šviesiai ir tvirtai, kad žinote, iš kur jis gavo šį daiktą, ir priverskite grąžinti jį savininkui. Nežeminkite savo vaiko. Susitarkite su mokytoju, kad būtų išvengta viešo kaltinimo, pakanka to, kad išaiškinsite, jog taip, kaip jis pasielgė, daryti negalima ir kad tai labai jus įskaudino. Duokite vaikui kišenpinigių, tegu jaučiasi „kaip visi vaikai“. Pagalvokite, ar jam tikrai pakanka šeimos dėmesio, švelnumo ir supratimo? Jei vagystės vis kartojasi, ir matyti, jog vaikas negali „atrasti savęs“, kreipkitės į psichiatrą pagalbos.

Kišenpinigiai

Šiandien kišenpinigiai jau daugumai įprastas dalykas. Juk vaikas – taip pat šeimos narys. Tik nereikia pamiršti, kad kišenpinigiai – tai ne apdovanojimas už gerą elgesį, pagalbą namuose ir pan. Reikėtų pirmiausiai išmokyti vaiką teisingai elgtis su pinigais, pajusti atsakomybę už savo pasirinkimą. O tam reikia bendrų principų, kuriais remiantis bus duodami kišenpinigiai, reikia apibrėžti pagrindines išlaidas: transportas, pietūs valgykloje ir pan. Vargu ar vaikui pavyks iš karto protingai leisti pinigus. Daugelis ima ir išleidžia viską iškart. Taip nutikus, su vaiku reikia  rimtai  ir griežtai pakalbėti. O jei tai kartojasi, duokite jam pinigų žymiai mažiau. Niekada negąsdinkite kišenpinigių atėmimu, jei vaikas blogai pasielgė, ar prastai mokosi.

Kiek kišenpinigių duoti vaikui? Be abejo, vienareikšmio atsakymo nėra. Suma turi atitikti jūsų šeimos biudžeto galimybes. Jei vaikas protestuoja, ramiai aiškinkite, jog daugiau duoti negalite, tik nebarkite ir neįrodinėkite, kad šių kišenpinigių jam visiškai pakanka.

Teisingiausia būtų iš pradžių duoti kišenpinigių visai nedidelę sumą, vėliau palaipsniui ją didinti. O savų pinigų vaikui prisireiks nuo tada, kai pradės lankyti mokyklą.

Šaltinis: kid.ru