{mosimage}Laukdamasi, būsima mama perverčia krūvas žurnalų ir knygų, skirtų tėvams ir nėščiosioms. Daugelio straipsnių autoriai vienaip ar kitaip orientuojasi į vakarietišką vaikų auklėjimo modelį. Štai tipiška citata: „<...> vaikas – asmenybė, šeimoje jis turi lygias teises su suaugusiais <...>“ Pas mus anksčiau gyvavo visiškai kitokios tradicijos, ir mentalitetas mūsų kitoks. Mūsų mamos vaikus mylėjo ir globojo isteriškai: „nugriūsi – pasiklysi – sušalsi – susirgsi!”

     Sutinka pagal rūbą...

     Visi esame ne kartą girdėję iš užsieniečių, „kokios gražios lietuvės moterys!” Mes lieknos, šviesiaplaukės, pasidažę, trumpais sijonėliais, aukštais kulniukais ir t.t. Užsienyje pirmenybė teikiama sportiniam stiliui, patogumas – svarbiausias kriterijus. Dažnai minioje sunku atskirti - kur jaunuolis, o kur mergina. Moteriškumas – štai ko pasigendame svečiose šalyse. Tas pats ir su vaikais. Mamos vaikus ten rengia praktiškai: kelnytės, kedukai, kuprinytė ant pečių.  Rugsėjo 1-ąją ten nepamatysi mažų „princesių“  pūstomis suknelėmis ir kaspinėlių plaukuose.
  
     Veidelis ar murziuko snukelis?

     Nuo rūbų, žvilgsnis nukrypsta į laimingą vaiko veidą. Pirmas įspūdis – „vargšai, tėvų neprižiūrimi nabagėliai“: aplink nosį priskretę, nuo burnos iki ausų išsiterlioję ir valgomu, ir nevalgomu... Užsieniečiai tėvai palaimingai šypsosi: „Smaguriavai šokoladu?“ „O kam servetėles veltui gadint? Juk vis tiek tuoj vėl išsiteps. Vaikai yra vaikai.“ Ne kartą teko matyti, kaip užsienietės mamos leidžia vaikams valgyti tai, kas jau buvo nukritę ant žemės. Be abejo, ten gatvės švaresnės ir žymiai dažniau plaunamos, nei pas mus, bet vis dėlto tai grindinys!
 
     Dar viena dažna vaikiškų veidelių „puošmena“ – raudonuojantys skruostai. Nuo mažens įpratusių graužti ryškius „cheminius“ čiulpinukus, šokoladą, vaikų skruostai nuolat išberti. Diatezė? Na ir kas čia baisaus? Visų vaikų skruostai paraudę.

     Šaukštelį už mamytę...

     Štai ir priėjome mitybos klausimus. Su vaikais elgiamasi kaip su suaugusiais: „Ką šiandien valgysi, mielasis?“ – „Šito aš nenoriu, ano aš nemėgstu. Valgysiu tai.“ Ir šokama pagal jo dūdelę. Niekas vaikų neverčia valgyti to, ko jie nenori. Jei meniu nebuvo aptartas su vaiku iš anksto, jis gali atsistoti nuo stalo ir pasišalinti, pasakęs: „aš šito nevalgysiu“.

     Jokio spaudimo!

     Vaikams suteikiama visiška laisvė. Stengiamasi išvengti bet kokios prievartos. Nenori? Gerai, nedarysim šito. Tokių frazių, kaip: „tu privalai“, „taip reikia“, „tai naudinga, todėl būtina“  beveik nesigirdi. Kai vaikas suserga gripu, bet nenori gerti vaistų, jo niekas ir neverčia. Pas mus normalu yra pasididžiuoti vaiko ankstyvaisiais pasiekimais: „mano vaikas - pats pačiausias!”, o vakaruose ilgai galima būti „mažyliu”. Dėl tos pačios priežasties ten galite sutikti penkiametę vežimėlyje su čiulptuku, ir (kas žino!) greičiausiai ji dar dėvi sauskelnes: „Ir kam traumuoti vaiką naktipuodžiu? Jis vis tiek ant jo nesėdės, nes jam nepatinka!“

Šaltinis: kleo.ru