{mosimage}Nepageidautina, nenorminė leksika, išsprūdusi iš mažylio lūpų verčia suaugusius gėdytis, rausti ir skatina bausti mažąjį nepraustaburnį.  Jei vaikas keikiasi, vienareikšmiškai tai yra blogai. Bet prieš imantis priemonių, susimąstykite, kaip jo leksikone atsirado panašūs išsireiškimai? Vaikų žodžių lobynas pasipildo kasdien. Vargu ar barate vaiką už tai, kad jis išmoksta vis naujų žodžių ir posakių. Atvirkščiai, vaikas priprato, kad tėvai džiaugiasi ir pagiria už tai.

Ir jei staiga jo eilinį naują išmoktą žodį pasitinka pykčio lavina, vaikas nesupranta, kas čia nutiko. Tik išmoksta ne kokią pamoką: „savo naujais atradimais su tėvais reikia dalintis atsargiau – niekada negali žinoti kas jiems šaus į galvą – dar vakar gyrė, o šiandien rėkia.“

Paprasčiau būtų ramiai paaiškinti, kad „yra žodžių, kurių nereikėtų vartoti – jie negražūs. Taip kalba tik neišauklėti žmonės, o tu pas mus esi labai mandagus, geras ir protingas vaikas. Vietoje šio negražaus žodžio galima sakyti kitus žodžius“ (ir išvardinkite tinkamus padorius atitikmenis). Jei vaiko santykiuose su tėvais nėra jokių „apsunkinančių aplinkybių“, greičiausiai šio bjauraus žodelio daugiau iš jo neišgirsite.

Žinoma, yra tokių žmonių, kurie tik keiksmais ir bendrauja, bet vaikų dėmesį dažniausiai atkreipia ta situacija, kai keiksmažodį kalbantysis pavartoja būdamas itin emocionalios būsenos. Tada vaikui atrodo, kad keiksmai – tai būdas išreikšti ryškią emociją. Jam įdomus ne pats žodis, o tai, kas už to žodžio slypi – pyktis, siaubas, susižavėjimas ir t.t. Jūsų užduotis – pasakyti mažyliui, kaip galima išreikšti savo emocijas ir be negražių žodelių. Sužaiskite žaidimą: įsivaizduok, kad labai supykai ant kito žmogaus, kaip gali pasakyti jam, kad pyksti? Paeiliui vardinkite tinkamus variantus, pasufleruokite juos mažyliui (pvz.: „aš toks piktas“; „Tu net neįsivaizduoji kaip man pikta“; „Aš tiesiog drebu iš pykčio“; „Negaliu žodžiais apsakyti kaip aš pykstu“).

6-8 metų amžiaus vaikai labai domisi savo kūno sandara, įvairių organų funkcijomis, lyčių skirtumais, Jei šio susidomėjimo vaikas atvirai negali patenkinti namuose klausinėdamas tėvų, atsakymų į rūpimus klausimus ieško kitur (kieme, mokykloje ir t.t.). O štai ten vargu ar išgirs tinkamus medicininius terminus, greičiausiai tai bus nenorminė leksika. Taip nutiks tuomet jei tėvai sąmoningai ar nesąmoningai moko vaiką gėdytis savo kūno.

Kartais vaikas suvokia keiksmų neigiamą reikšmę, bet ištaria juos norėdamas patikrinti, kokia bus tėvų reakcija. Ko jis siekia? Juk jis nesitiki gauti lupti, greičiausiai tai mėginimas atkreipti tėvų dėmesį į save, savo reikmes, galbūt noras priversti tėvus su juo pasikalbėti, nes šie vis panirę į savo problemas.

Geriausia tėvų reakcija - ramus draudimas dar kartą ištarti bjaurius žodžius: „Nenoriu daugiau šito klausytis, jei tu nori keiktis – eik keiktis su tais, kam tai patinka, o jei nori pasikalbėti su manimi, būk geras ir rinkis tinkamus žodžius“.

Paaugliai keikdamiesi demonstruoja savo „brandumą“ ir nepriklausomybę. Kai jie keikiasi kalbėdamiesi tarpusavyje, nekreipkite dėmesio. Jei jūsų vaiko žodynas gana platus, tam tikrais momentais jis nustos vaidinti „kietą“. Geriau padėkite jam atrasti tinkamesnių būdų saviraiškai.

Tenka pripažinti: anksčiau ar vėliau nusikeikia visi vaikai. Vieną gražią dieną iš jūsų nuostabaus meilučio lūpų išsprūs „negražus“ žodelis. Nusiraminkite: vargu ar tai pavers jį keikūnu, nenaudėliu ar nusikaltėliu. Jei vaikas praktiškai niekada negirdi keiksmažodžių namuose, jis greit suvoks, kad tokie išsireiškimai padorioje aplinkoje prie suaugusiųjų (tėvų, mokytojų) nevartojami. Jei jums patiems necenzūrinė leksika yra norma, tuomet perauklėjimą pradėkite nuo savęs, savo partnerio.

Uždraustas vaisius saldus. Bausmė ir barniai vaiko sąmonėje tik ryškiau užtvirtins netinkamus žodelius ir privers kartoti juos dar ne kartą. Pati geriausia reakcija – jokios reakcijos! Jei ramiai pasakysite: „Mūsų namuose negražiai kalbėti nevalia“ ir tuojau pat nukreipsite vaiko dėmesį į kitą įdomų objektą, vaikas taip pat ims ramiai reaguoti į nenorminę leksiką. Taip, ji egzistuoja, ir nieko čia nepadarysit. Yra žmonių, kurie taip bendrauja. O mes galime bendrauti kitaip!

Šaltinis: kleo.ru