Vasara ir vaikų atostogos jau čia pat. Tai dinamiškas ir aktyvus, kupinas naujų pažinčių, draugysčių bei nuotykių metas.
Deja, ne visos pažintys būna sėkmingos ir malonios. Kartais nutinka, kad naujame kolektyve, aplinkoje atsidūrusį vaiką kažkas ima skriausti, erzinti, ar dar blogiau – persekioti.

 

Galima numoti ranka ir pasakyti: „Nekreipk dėmesio, tu ne toks, kaip tave pravardžiuoja! Pamiršk apie tai“. Tačiau užmiršti nepavyksta. Jei vaiką labai lengva įžeisti, vadinasi jis nepasitiki savimi. Čia ir slypi visų jo nelaimių priežastis.

Drovumas ir baikštumas įskiepytas nuo ankstyvosios vaikystės, kai kažkokiu būdu vaikui buvo duodama suprasti, kad jis nevertas pagarbos, vieną dieną pakiša jam koją. Kai ant mažo žmogaus pasipila smūgiai ir pašaipos, jis nuolankiai juos priima, net nemėgindamas pakovoti už save.

Tiems, kurie nuolat tampa patyčių objektais, atrodo, jog pasaulis iš esmės yra priešiškas. Toks aplinkos suvokimas ir nuostata, jog ir pats „esu niekam tikęs“ diktuoja savotišką elgesio stilių, kuris provokuoja į agresiją linkusius vaikus. Mėgėjai pasimojuoti kumščiais atsidūrę šalia nepasitikinčio savimi vaiko iškart pastebi „užguito žvėrelio“ žvilgsnį, žadantį visišką kapituliaciją be jokio pasipriešinimo...

Stop! Tai labai svarbus momentas. Negavęs atkirčio, skriaudikas greičiausiai mėgins pakartoti puolimą. Kai kurių vaikų agresyvumą lemia organiniai smegenų pakitimai. Kad įsisavintų informaciją, jiems reikia stipraus emocinio sukrėtimo, pavyzdžiui audringos aplinkinių reakcijos į jų poelgius. Neskubėkite užjausti, geriau išmokykite bendrauti.

Kai matai erzinamą ir skriaudžiamą vaiką, širdis krauju pasrūva, o jei tas vaikas tavo... Vis dėlto, psichologai tvirtina, kad blogiausia, ką mes, suaugusieji, tokioje situacijoje galime padaryti – pabrėžti persekiojamo vaiko silpnumą. Nereikia kovingai nuteikinėti nuolat žeminamo vaiko, bet jis turi pajusti ir savo jėgą, o prireikus, mokėti ją panaudoti ir apsiginti. Juo labiau, kad baimė būti sumuštam kartais žymiai didesnė už pačius sumušimus...

Neįmanoma susipažinti su pasauliu neatsikabinus nuo mamytės sijono. Nedrąsių vaikų tėvai linkę saugoti savo atžalas nuo pernelyg aktyvių draugų. O be reikalo. Jei matote, kad jis vengia žmonių, nereikia to skatinti. Atvirkščiai, reikia siūlyti kviestis draugus į svečius, o kad vaikas labai nesibaimintų galimų nemalonumų, būkite kur nors netoliese (virtuvėje ar gretimame kambaryje). Tegu bendrauja, žaidžia, dalijasi, pykstasi, taikosi - žodžiu, įsisavina įvairius vaidmenis, kurių gyvenime jam dar prireiks.

Lazda turi du galus

Jei mažas žmogutis niekada nieko neskriaudžia, neįžeidinėja, nesimuša ir nepravardžiuoja, tai dar nereiškia, kad jam nebūdinga vidinė agresija. Galbūt jis susilaiko todėl, kad bijo gauti „grąžos“, gal bijo suaugusiųjų bausmės, arba bijo atrodyti „blogas“. Tuomet vaikas gėdijasi net savo fantazijų, kuriose sugalvoja kaip atkeršyti skriaudikui! Kaltės jausmas slegia, todėl šia įtampa reikia atsikratyti. Kaip? Lipdyti, piešti baisybes, klausyti ir pasakoti siaubo istorijas ir sapnus. Tegu agresyvios fantazijos įgauna materialią išraišką. Jo baimės pamažu dings ir pasaulis atrodys harmoningesnis. Su baimėmis pasitraukia ir vidinė agresija, o tuomet vaikas nustoja traukti prie savęs pažeminimus.

Psichologai nepataria nuo vaikų slėpti žaislinius šautuvus, bausti už karinius žaidimus, nes tuomet jų agresija kaupiasi, slegia ir laikui bėgant transformuojasi.

Kaip padėti savo vaikui?

Kad pagelbėtumėt nuolat skriaudžiamam vaikui, pirmiausiai reikia kad jis pasijustų saugus ir pasitikėtų jumis. Ką dažniau darote – giriate, ar barate? Nusipieškite laiptus ir surašykite ant jų neigiamas vaiko savybes: aukščiausias laiptelis – didžiausias trūkumas, ir t.t. Po to nupieškite teigiamų savybių laiptelius. Sužymėkite, kaip dažnai pasireiškia viena ar kita savybė. Mylinčių tėvų akyse teigiamų savybių paprastai būna kelis kartus daugiau nei blogųjų.

Vaikams, nesugebantiems duoti atkirčio skriaudikams, labai reikia palaikymo. Tačiau jei padėsite išsiugdyti vidinę atramą, jis ims veikti pats, o tai pati geriausia išeitis iš padėties. Visai nesvarbu, ar apskritai jis atsikirs, svarbiausia, kaip tai atsispindės vaiko viduje. Reikia keisti požiūrį į skriaudikus. Amžinai patyčių aukai reikia pasakyti: „Jei nenori muštis, atsitrauk. Bet jei užgauliotojas tau lygus, kodėl gi jam neatsikirsti?“ Psichologai įspėja atsargiau elgtis su moralizuojančiomis frazėmis: „Nenusileisk iki jų lygio!“ Svarbiausia, kad vaikas veiktų pagal vidinį nusiteikimą ir nekauptų savyje skriaudų.

Vienas pagalbos būdų – agresijos provokacija. Tikslas – vaikas turi išmokti atsikirsti, tai yra pasielgti taip, kaip niekada nesiryždavo. Tegu jis erzina, pravardžiuoja kokį nors žaislą, objektą. Neretai tenka mandagų ir švelnų vaiką gerokai pakurstyti, kad galiausiai vidinė įtampa prasiveržtų ir susikaupę sunkūs išgyvenimai išsilietų saugioje situacijoje. Tuomet nepelnyta pikta bendraamžių kritika nustoja taip gąsdinti. Vaikas pažvelgia į situaciją kitaip, išmėgina naują reagavimo būdą. Ir jei patys artimiausi žmonės kasdien stengiasi palaikyti jo pasitikėjimą savimi, vaikas įgauna vidinio lankstumo ir pats suranda savitų sudėtingų situacijų sprendimo būdų.

Šaltinis: „Mūsų mažylis“