Tam tikrame amžiuje jūsų vaikas staiga sužino, kad pasaulyje be sąvokos „taip“ egzistuoja dar ir „ne“. Ir dar blogesnė – „negalima“. Dar iki 1 m. amžiaus jis susidaro miglotą vaizdą apie tai, kas yra tas „negalima“. Suaugusiojo ištartas draudimas vaiką arba prajuokina, arba išgąsdina. Labiausiai vaiką jaudina suaugusiųjų reakcija, jis visą laiką jus tikrina. Juk ir suaugusieji naudojasi tokiais pačiais metodais, kaip ir mažyliai: norėdami patraukti savo artimųjų dėmesį, laužo draudimus.


Jokios bausmės neugdo atsakomybės už savo poelgius. Atvirkščiai, bausdami jūs pasiekiate to, kad mažylis visada mėgina išsisukti nuo kaltės. O tai tikrai neformuoja tinkamų moralinių principų.  Baudžiamas vaikas tampa arba pernelyg nuolankus, arba per daug užsispyręs, kerštaujantis. Jis nesugeba galvoti apie tai, ką blogai padarė, kaip jam iš to pasimokyti, galvoja tik kaip atkeršyti baudėjui.

Vaiko dėmesį reikia nukreipti pozityvia linkme: nuo blogo poelgio – į atsakomybę už jį. Nuo pat ankstyvos vaikystės pradeda formuotis žmogaus supratimas apie tai:

- ko jis gali tikėtis iš gyvenimo;
- ko galima tikėtis iš vyro;
- ko galima tikėtis iš moters;
- kokios yra jo paties galimybės;
- kaip geriau pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje.

Jūs „tik“ neleidžiate jam spardyti kamuolio bute. Jūs rėkiate ant vaiko, kai vakare iš nuovargio jums svaigsta galva, ir kai pagal grafiką apninka „rudeninė/žieminė/pavasarinė depresija“... Jūs „tik“ įdiegiate vaikui gyvenimo programą. Jis daugiau neturi iš ko pasisemti gyvenimiškų pavyzdžių. Tik iš jūsų mažylis perima daugybę įvairiausių reakcijų, tai jūsų intonaciją jis kopijuos po 10-20 metų, tai jūsų veido mimika netikėtai „išlįs“, kai jis auklės savo atžalas.

Keiskite savo „dėmesio atkreipimo“ metodiką. Persiorientuokite pagal šiuos etapus:

1. Nereikia įsistebeilyti vaikui į akis, jei jums nepatinka jo elgesys;
2. Nesikalbėkite su juo;
3. Kai tik vaiko elgesys jus ima erzinti, padarykite kažką, kas parodytų jam, kad yra mylimas. Geriausia būtų paglostyti jo nugarytę ar plaukus. Tik neplekšnokite galvytės, nes tai gana žeminantis gestas.
Neverta ilgai lūkuriuoti, nes vaiko elgesys vis labiau jus pykdys, bus sunku užgniaužti savo nepasitenkinimą ir parodyti meilę.

Kai visa tai atliksite teisingai, vaikas susimąstys. Jis įprato jaustis taip: „Jei suaugusieji manimi domisi, rūpinasi, vadinasi mane myli“. Dabar vaikas supras, kad yra mylimas net ir tuomet, kai suaugusieji yra užsiėmę kažkuo kitu.

Suaugusiųjų klaida nr.1 – siekis pažeminti vaiką (nors tai vyksta be jokių piktų kėslų). Perdėta globa taip pat prilygsta pažeminimui, nes vaikui nuolat duodama suprasti, kad „tu dar mažas, kvailuti“.

Pvz.: Vienai mamai niekaip nesisekė pripratinti 3 m. dukrelės automobilyje važiuoti prisisegus saugos diržus, kol jai šovė į galvą puiki mintis: ji paskyrė dukrą būti „laivo kapitone“, kuri atsakinga už saugumą. Kitaip tariant, mama neturi teisės vairuoti automobilio tol, kol negaus iš „kapitono“ (savo dukros) leidimo, kad visi automobilyje jau prisisegę.
 
Vargu ar pavyktų išmokyti vaiką elgtis teisingai, jei sakytumėte jam: „tu toks nerangus, tu ką, negali įsipilti pieno neišlaistęs?“ arba jei mestumėte į jį kupiną pykčio žvilgsnį dėl nesėkmės. Žymiai efektyvesnė frazė: „Kaip tu galvoji, kaip geriau paimti pieno pakelį, kad kitą kartą pildamas nebeišlaistytum?“

Neretai tėvai mano: „Jei neišmokysiu savo vaiko pakovoti už save, kaip gi jis išgyvens šiuolaikiniame pasaulyje?“ Tačiau išmokytas pagelbėti kitiems, o ne varžytis su jais, vaikas turi daugiau galimybių išlikti. Vaikas neturi vidinio poreikio visada būti geresnis už kitus ar bet kokia kaina nugalėti varžovus. Jis praktiškai nebijo suklysti, ir jei kas nepavyksta, žymiai lengviau išgyvena savo nesėkmes. Jei nuolat skatinsite vaiką pralenkti kitus, jis niekad neras vidinės ramybės.

Vaikystėje daugeliui iš mūsų neleisdavo atvirai išreikšti savo jausmų, nes ašaros visada buvo laikomos silpnumo, ir valios neturėjimo požymiu. Žmogus yra linkęs kritiškai ir kategoriškai reaguoti į tai, ko nesupranta, arba nenori suprasti. Pvz., mes vis mėginam įrodyti vaikams, kad jie susipainiojo savo jausmuose: „Argi galima nemylėti savo broliuko/sesutės?“ Bet teisingų arba klaidingų jausmų nebūna! Jie tiesiog egzistuoja ir niekur nedingsta. Kuo mes patys mažiau įsiklausome į savuosius, tuo atkakliau neigiame vaikų jausmus.

Šaltinis:  Femina.com