{mosimage}Tėvai dažnai skundžiasi, kad jų vaikas pernelyg judrus, neklaužada, kaprizingas, agresyvus ir taip toliau. Bet praktiškai neįmanoma sutikti tokių tėvų, kuriems būtų neramu dėl ypač ramaus ir paklusnaus mažylio. Iš pirmo žvilgsnio toks vaikas atrodo idealus: niekada nebūna irzlus, piktas ar agresyvus, žaisdamas pasirenka tik teigiamų herojų roles. Atrodytų – gerumo, išsiauklėjimo ir gražių manierų įsikūnijimas! Ir kas čia blogo? Džiaugtis reikia!

     Tačiau susimąstykite, ko nori tėvai: ar kad iš jo išaugtų geras mandagus žmogus, ar kad be viso to jis dar ir būtų sveikas, laimingas, gebėtų prisitaikyti prie įvairių gyvenimiškų situacijų?

     Dėmesio! Tokiems „teisingiems“ mažyliams reikia psichologo pagalbos!  Deja, suaugusieji pagalbos kreipiasi dažniausiai tuomet, kai iškyla problemų: nesusikalba su vaiku, juo skundžiasi mokytojai. Paklusnus, ramus vaikas paprastai nesukelia būgštavimų. Bet imkime ir išsiaiškinkime, kodėl jis taip elgiasi. Galbūt tai – ramaus charakterio, flegmatiško temperamento išraiška, o gal jis priverstas taip elgtis? Kad išsiaiškintumėte, stebėkite, kaip vaikas reaguoja į sudėtingas, konfliktines situacijas. Bet kuris žmogus gyvenime papuola į situacijas, kurios sukelia neigiamų emocijų. Emocijos (ir teigiamos, ir neigiamos) niekur nedingsta, jos palieka pėdsaką ir skatina veikti. Neigiamos emocijos gali „išsilieti išorėn“ kaip fizinis susidorojimas su skriaudėju (gali pliaukštelėti išgirdęs įžeidimą); gali nepasitenkinimą išreikšti žodžiu („man nepatinka tavo elgesys“, „tu mane nuliūdinai“); gali išlieti pykti ant daiktų ar aplinkinių (pyktis ant vieno žmogaus išliejamas ant visų aplinkinių arba daužomi žaislai, indai ir kt.). Svarbiausia, kad žmogus, vaikas, mokėtų adekvačiai reaguoti į negatyvias emocijas, išgyvenimus ir su jomis pats susitvarkytų.

     Pernelyg klusnus ir „teisingas“ vaikas nemoka (arba bijo) išreikšti neigiamų emocijų. Jos kaupiasi ir atsisuka prieš jį patį. Atsiranda vidinė agresija, kuri visų pirma silpnina vaiko sveikatą – mažylis ima dažnai sirgti, nes nusilpsta imuninė sistema. Labai stipriai nukenčia vaiko savęs vertinimas. Tokie vaikai yra linkę visiems atleisti, juos kamuoja nepagrįstas kaltės jausmas, neįvertina savęs.

     Kaip adekvačiai išreikšti pyktį, įsižeidimą ir kitas neigiamas emocijas?

     Galite vaidinti namuose spektaklius, kuriuose vaikui skirkite neigiamo herojaus rolę. Arba pieškite baisius piešinukus, karikatūras. Jei vaikas ir šiais metodais nesugeba išreikšti neigiamų emocijų, vengia bet kokių agresyvių žaidimų ir vaidmenų, jam reikia pagalbos! Kokia tai pagalba? Susimąstykite, kodėl jūsų vaikas taip bijo būti „blogas“? Galbūt jūsų santykiuose yra padaryta klaidų? Dažnai už pernelyg didelės „teigiamybės“ slypi baimė prarasti mylimo žmogaus meilę. Tėvai užgniaužia natūralias neigiamas emocijas savyje ir moko to vaikus, įteigdami, jog reikia būti labai geram, o jausti pyktį, agresiją yra labai blogai.

     • Įtikinkite vaiką, kad mylite jį paprasčiausiai dėl to, kad jis yra ir mylėsite, net jei pasielgtų blogai.

     • Mokykite vaiką adekvačiai išreikšti neigiamas emocijas. Nebijokite ir patys parodyti savo emocijas, kai pykstate, įsižeidžiate, susierzinate, pavargstate. Tačiau elkitės adekvačiai: apsieikite be įžeidinėjimų, fizinių bausmių, žeminimo. Nes stebėdamas suaugusius artimuosius, vaikas mėgdžioja jų elgesį, emocijų išraiškos formas.

     Leiskite savo vaikui kartais pabūti „blogiuku“! Mylėkite jį bet kokios nuotaikos, bet kokiomis aplinkybėmis. Meilė vaikui turi būti BESĄLYGINĖ, vaikas yra individas, asmenybė su visais savo trūkumais ir vertybėmis.

Autorė: Olga Anisimovič
Straipsnis sukurtas specialiai portalui www.solnet.ee