{mosimage} Jeigu nusprendėte savo vaiką leisti į Valdorfo grupę, jums teks šiek tiek praplėsti žinias pedagogikos srityje. Žmogui, nieko nežinančiam apie Rudolfo Štainerio idėjas ir Valdorfo pedagogiką, tokioje darželio grupėje gali kilti daug klausimų. Kodėl čia vaikai patys gamina maistą? Kodėl jiems leidžiama karstytis po medžius? Kodėl trimečiai pipirai eina prie upelio su šiukšlių maišiukais ir tvarko aplinką?

Vienas stipriausių Lietuvos Valdorfo centrų veikia Vilniuje, ,,Pasakos" lopšelyje darželyje. Pagal šią metodiką dirbančios auklėtojos Edita Šarkienė ir Roma Turčinavičienė sako, kad į jų grupes vaikai užrašomi nuo gimimo. Per trejus metus, kol vaikas pradės lankyti darželį, tėveliai klauso paskaitų, gilinasi, kaip bus auklėjami jų vaikai. Iš tikrųjų ne visiems valdorfiškasis požiūris į gyvenimą pasirodo priimtinas. Vieni renkasi paprastus darželius, kiti lieka, supratę, kad čia jų vaikui bus pati geriausia aplinka.

Kokios tos Valdorfo grupės?

,,Neskubėk" - tai vienas iš Valdorfo pedagogikos principų.
Skubantys į darbą tėvai atveda savo vaiką į darželį. Ankstyvas rytas namuose galbūt buvo nervingas ir pilnas pykčio. Aprenk, pavalgydink, sušukuok mažylį, o dar pačiai mamai reikia pasigražinti ir nevėluoti į darbą. Pripažinkime, kad daugelyje šeimų rytas - pati nervingiausia ir nemaloniausia dienos dalis. ,,Nuolatinė skuba ir įtampa dažnai tampa vaiko neurozių priežastimi", - teigia Edita Šarkienė.

O darželyje vaikas patenka tarsi į sustojusį laiką. Ne, čia niekas nesėdi ir nežiopso pro langą. Trys grupės auklėtojos nuo ankstyvo ryto užsiėmusios ruoša. Viena gamina pusrytėlius, kita tvarko grupę, trečia taiso sulūžusius žaisliukus. Čia gyvenimas verda, tačiau jis nėra matuojamas minučių tikslumo atkarpomis (,,darbo pradžia, pamoka, pietų pertrauka" ir t.t.). Laikas čia teka tarsi upė, srauniai ir nesustodamas. Panašų jausmą vaikai patiria nuvažiavę į kaimą pas močiutes. Senovėje žmonės gyvendavo savo natūraliu ritmu - visus darbus darydavo taip, kaip leidžia jų temperamentas, o ne žiūrėdami į laikrodį.  Ryte atėję į grupę vaikai prisijungia prie juos dominančios veiklos. Vienam tą rytą bus įdomu tepti sviestą ant sumuštinių, kitas skudurėliu plaus langą. Trečias nuošalyje žais pusryčių gaminimą su lėlių indeliais - jis pamėgdžioja suaugusiuosius. Auklėtojos neverčia vaiko daryti to, kas jam neįdomu. Gink Dieve, Valdorfo grupėje jūs neišgirsite muštro ir ,,rikiuočių". Čia labai gerbiama vaiko individualybė.

,,Neprimesk vaikui savo pasaulio",- toks būtų kitas svarbus principas. Dėl to Valdorfo grupėje nerasime ryškių komercinių žaislų, kompiuterinių žaidimų, madingų lėlių ar ,,furbių". Tokia produkcija - paskutinių metų pramonės atradimai. Valdorfo grupėje vaikai žaidžia su kaladėlėmis, medžio lazdelėmis, kurios vieną kartą tarnauja kaip ,,arkliukas", kitą kartą - šaukštas ar net lėlė. Kankorėžiai čia gali atstoti plytas ar tortus. Iš natūralių medžiagų vaiko vaizduotė gali sukurti skirtingiausius daiktus. Todėl tai vaizduotei paliekama ,,žalia gatvė", ji neįspraudžiama į išbaigtų, pagamintų daiktų rėmus. Rudenį ir pavasarį vaikai patys keliauja į mišką ir papildo atsargas naujais kaštonais, įdomiomis medžio šakomis ar džiovintomis žolėmis. Tos pačios gamtos medžiagos naudojamos ir darbeliams. Štai dažnai į Editos ir Romos grupę ateinantis dėdė stalius su berniukais drožinėja pliauskas, sukurdami nykštukus, namukus ar pasakų herojus. Mergaitės su auklėtojomis riša šiaudų lėles. Vaikai mokosi kurti iš gamtos duotų dovanų. Prisiminkime savo vaikystę: atostogos kaime būdavo įdomesnės už visas televizijos laidas, o rastas baravykas ar iš žolės pasidaryta švilpynė - neįkainojamos vertės.

Valdorfo grupėse vaikai grąžinami į gamtos pasaulį, nesvarbu, kad tos grupės įsikūrusios didmiesčio centre. Aplink visada rasi medžių, nuošalesnį parkelį ar sodą.

,,Kuo daugiau gryno oro",- šio principo laikosi kiekviena Valdorfo grupė. Todėl vaikai gyvena net pagal truputį kitokią dienotvarkę, negu paprastame darželyje. Jie vėliau valgo pietus, bet ilgiau būna lauke. Jei gražus oras, visa grupė priešpiečius gali išsinešti į lauką.
Beje, oro gražumas ir ,,bjaurumas" - irgi sąlyginis dalykas. Tinkamai apsirengę vaikai stengiasi kasdien išeiti į lauką, nors vėjuota ar lašnoja.
Pamačiusios, kad kuris auklėtinis lipa į medį ar kariasi ant tvorelės, auklėtojos nepuola tramdyti. Tegul vaikas daro tai, ką kužda jo vidinis balsas. Reikia neskubinti įvykių, nepulti padėti, o leisti pačiam pereiti lieptelį ar įlipti į medį. Tai vaiko pergalė. Kūnas išmoksta paklusti jo norams, o vaiko asmenybės vystymuisi tai be galo svarbu.

,,Gerbk maistą",- šis principas geriausiai atsiskleidžia vaikams sėdint prie stalo. Valdorfo grupėje pusryčiai ar pietūs neprimena ,,kolūkio valgyklos", kur įkrečiama į dubenį ir visi kolektyviai kramto. Valgis - tikras ritualas. Prie ilgo bendro stalo sėda ir vaikai, ir auklėtojos. Uždegama žvakelė. Auklėtojos pačios deda į lėkštes maistą, kiekvieno vaiko paklausdamos, kiek jis suvalgys. Net pats mažiausias supranta, kad lėkštėje negalima palikti apkramtytos duonytės ar išterliotos košės. Jei nenori, maisto nededama daug, bet vaikas turi suvalgyti viską. Paprastai daug laiko praleidžiantys gryname ore, apetitu mažyliai nesiskundžia. Kurie nori, gali pakartoti dar.

Valgio ritualas jaukus ir ramus. Pasisotinę vaikai neskuba kilti nuo stalo. Degant žvakelei, jie dar kurį laiką šnekučiuojasi su auklėtojomis. Tik tada po vieną, auklėtojai dainuojant skaičiuotę, vaikai kyla nuo stalo ir įsijungia į kitą veiklą. Kažkas tą dieną budi, todėl padeda auklėtojoms nukraustyti stalą ir suplauti indus.

,,Visą savaitę - ta pati pasaka",- tai visada naujokų tėvelių susidomėjimą keliantis dalykas. Šio principo laikosi visos Valdorfo grupės. Ir pasaką auklėtojos ne skaito, o seka, naudodamos autentiškus žodžius bei liaudišką sekimo manierą. Pastebėta, kad vaikams viena ir ta pati pasaka greitai nenusibosta. Jie prašo pasekti dar ir dar. ,,Mums, suaugusiesiems, atrodo, kad kasdien reikia naujų potyrių ir informacijos. Tačiau vaikas gyvena truputį kitokiu ritmu. Jis įsijaučia, įsigilina į pasaką. Paprastas siužetas apie tris paršiukus ar katinėlį ir gaidelį jų vaizduotėje virsta įdomiausia, dramatiškiausia istorija. Vaikai mėgsta pasikartojimą",- sakė Edita Šarkienė ir Roma Turčinavičienė.
Todėl ir visas grupės gyvenimas turi tam tikrą ritmą, pritaikytą prie dienos ir metų laikų: Adventas, Kalėdos, Saulės grąža - šventės ir įvykiai yra labai arti gamtos. Valdorfo grupėse vaikai gyvena tokiame vaikystės pasaulyje, koks egzistavo daugybę šimtų metų...

Autorė: Ginta Liaugminienė
Šaltinis: Mamos žurnalas, 2002 m. Nr. 10