Kodėl kartais tėvai su savo atžalomis elgiasi kaip tironai? Kaip padėti tėvui atrasti bendrą kalbą su savo vaiku? Kur riba tarp pateisinamo ir nepateisinamo tėvų griežtumo? Kiekvienos šeimos supratimas apie normas ir tai, kas vaikui leistina, yra labai individualus, ir tai nulemia daugybė faktorių. Vis dėlto, galime pamėginti apibrėžti šį supratimą tam tikrais kriterijais, kuriuos siūlo vokiečių šeimos psichologai. Pasak jų, galima teigti, jog tėtis yra per griežtas, jei:
Kalbasi su vaiku tik pakeltu tonu, ir įsakinėja dažniau nei prašo;
Jam atrodo, kad pats efektyviausias bendravimo su vaiku būdas paskatinimų ir bausmių (fizinių taip pat) sistema;
Reikalauja besąlyginio reikalavimų vykdymo, manydamas, kad tik tai yra teisinga bei naudinga, nepaisant vaiko interesų.
Ar toks jau nepamatuotas tėčio griežtumas, žvelgiant iš jo pozicijos?
Šiuolaikinėje šeimoje dažnai pasitaiko, kad tėtis nuo pat vaiko gimimo, kol mama žindo ir ugdo mažylį, yra tiesiog šeimos maitintojas, materialinės gerovės sergėtojas. Mama su mažyliu praleidžia didžiąją dalį laiko, išsiugdo tam tikrą tarpusavio bendravimo stilių, o tėtis lieka nuošaly ir pabendrauja su kūdikiu tik vakarais. Tarp mamos ir vaiko užsimezga stipresnis emocinis ryšys, lankstesnis ir detalesnis visų galima/negalima, dabar/vėliau modelis. Rezultatas: vaikui mama tampa autoritetu, su ja viskas aišku ir saugu.
Kaskart bendravimas su tėčiu pradedamas beveik nuo nulio ir vaikui reikia laiko, kad prisitaikytų prie tėčio bendravimo stiliaus. Deja, atsiranda nedaug vyrų, sugebančių ramiai, per atstumą pažvelgti į šią situaciją. Kitaip nei vaikas, tėvas puikiai suvokia savo poziciją šeimoje, bet nori, kad vaikas pripažintų jo autoritetą, jį mylėtų ir gerbtų. Kai tai nevyksta, daugeliu atvejų tėčiai paprasčiausiai ima kelti toną, bausti ir tampa pernelyg reiklūs. Galiausiai, jų taktika baigiasi ašaromis, skriaudomis ir vaiko bėgimu pas mamytę.
O čia jau prasideda antrasis dramos veiksmas. Jo scenarijus gali pasisukti dvejopai: mama gina mažylį ir kaltina tėvą žiaurumu, nedėmesingumu ir t.t. Auga sutuoktinių susvetimėjimas, o tėtis pradeda pavydėti savo vaikui... Kitas variantas gali būti toks: mama taip pat ima spausti vaiką, kad šis tuojau pat pripažintų tėčio autoritetą, kol nuotaika galutinai nesugadinta. Abiem atvejais nukentės šeimos santykiai arba tėvų, arba mamos ir mažylio, na, o tėčio ir mažylio garantuotai. Kokia gali būti kalba apie pagarbą tėvui, kai tėčio buvimas sukelia vaikui ne džiaugsmą, o stresą.
Neretai vaikai į griežtą tėvo auklėjimo modelį reaguoja tipiškais nerviniais sutrikimais: mikčioja, sapnuoja košmarus, negali užmigti ir t.t. Net jei patologinis griežtumas nesukelia klinikinių reiškinių, galite būti tikri, kad užaugęs jis patirs sunkumų bendraudamas su žmonėmis: jiems sunku kalbėti apie savo emocijas, išsakyti savo nuomonę, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Neretai jie patys siekia griežtos kontrolės bendraudami su savo artimaisiais ar pavaldiniais.
Tėtis ir mama turi turėti vieningą vaiko auklėjimo viziją ir poziciją, kartu nustatinėti šeimos taisykles. Dažniausiai pasitaiko, kad jas nubrėžia mama, o tėtis net ne visada žino apie jų egzistavimą. Štai kodėl vaikui tėčio reikalavimai atrodo svetimi ir neįprasti.
Labai svarbus savarankiškas, be mamytės įsikišimo, tėčio ir vaiko bendravimas, kad ir kokie problematiški santykiai tarp jų klostytųsi. Mamos mėginimas tapti mediatoriumi tarp jų tik pablogina situaciją, nes jie įpranta bendrauti per mamą, kuri tampa savo pačios lojalumo įkaite. Reikia leisti tėčiui ir vaikui patiems pasirinkti, kaip jie praleis laiką kartu, leisti susitarti ir spręsti problemas.
Paraleliai sutuoktiniai turi stiprinti ir tarpusavio santykius, neleisti sau pamiršti, kad po vaiko gimimo išliko vyras ir moteris, kad tėvai irgi turi teisę į asmeninį gyvenimą.
Dar viena priežastis, kodėl tėtis būna pernelyg griežtas, slepiasi jo paties vaikystėje. Neretai mes nesąmoningai perkeliame savo tėvų pedagoginius stereotipus į savo šeimas. Sutuoktiniai turėtų pasipasakoti vienas kitam apie savo vaikystę, sulyginti auklėjimo modelius, atkreipti dėmesį į radikalius skirtumus ir kartu nuspręsti, kokią patirti perimti naudinga, o ko reikėtų atsisakyti. Tik taip galima sukurti unikalų ir adekvatų auklėjimo modelį.
Trečioji tėvų griežtumo, o neretai ir žiaurumo savo vaikui priežastis nesugebėjimas adekvačiai susidoroti su savo paties asmeninėmis ar profesinėmis problemomis. Dauguma vyrų slepia savo nekompetenciją, ar neparodo, kad yra kamuojami vidinių konfliktų, nes tai tiesiog nevyriška. Negatyvios emocijos išliejamos tokiomis patologinėmis formomis, kaip alkoholizmas, azartiniai žaidimai, žiaurus elgesys su vaikais. Ant atpirkimo ožiuko išliejamas visas pyktis ir skriaudos. Tokiu atveju moteris turi pamėginti suprasti, kas būtent neramina jos vyrą. Tiesiogiai pagalbos ir patarimų siūlyti nepatartina, geriau gudriai kalbą pakreipti taip, kad besprendžiant vieną ar kitą probleminę situaciją, vyras pats pasirinktų teisingai.
Nepamirškite, kad dar niekam nepavyko skriaudžiant, baudžiant ir priekaištaujant vaikui užmegzti su juo atvirus ir šiltus tarpusavio santykius. Kiekviena šeima turi pakankamai vidinių resursų išspręsti nepateisinamo griežtumo problemas.
Šaltinis: femina.com