Kuri vadina save nepatyrusia? Visos mes geriausios, visos super :) Šiuolaikinės mamos mažai klauso kitų patarimų, jos skaito knygas ir žurnalus, daugiausiai pasikliauja savo intuicija, motinystės instinktu. Tai, žinoma, teigiamas reiškinys. Savo pasaulėlyje darome revoliuciją ir didžiuojamės emancipuotos mamytės vardu. Mes nešiojamės kūdikius į darbus, žindydamos juos, sėdime prie kompiuterių, miegame su jais vienoje lovoje.
Kartu su mažyliais mokomės užsienio kalbų ir vartom enciklopedijas, dainuojam ir šokam, mankštinam ir nardom... Nes žinom, kad po 3 metų bus jau vėlu.
Dar iki trejų metų vaikučiui pasistengiame sudėti visa tai, ką žmonija pasiekė per tūkstantmečius: raideles ir skaičiukus, šalis ir sostines, planetas ir galaktikas... Neretai trimetis genijus, pasikaustęs ne blogiau už pirmokėlį, gąsdina senelius: jis žino per daug. Mes ieškome jiems super-auklių ar super-mokyklėlių/darželių, bet neradę, ir toliau juos žindome bei vedamės kartu į darbą.
O kas toliau? Vaikai liguistai įsikibę į savo mamas, laukia ir tikisi iš jų besąlygiško dėmesio, užsiėmimų ir pasakėlių. Jie nepaleidžia mamos nei minutei, rodo kaprizus, trukdo darbinius susitikimus nuolat pertraukinėja, verkšlena, nemėgsta patys rengtis, pavalgyti, naktimis kūkčioja, ieškodami mamos rankos ir t.t.
Kas gi tai? Mes, mylinčios, dėmesingos, leidžiančios jiems rinktis mamytės tampame beribės meilės įkaitėmis? Ką iš tiesų gauna mūsų vaikai?
Mes didžiuojamės nėštumu
Nėštumas veikliai ir gerai uždirbančiai moteriai lyg žygdarbis. Ir kaip tu pasiryžai? O kaip tavo darbas?- stebisi kolegos ir draugai. Ir iš tiesų, moteris iki pat gimdymo dienos didvyriškai pluša savo darbo vietoje, vis nepamiršdama išgerti vitaminų. Arba kitas variantas: moteris taip rimtai gilinasi į savo būseną, kad lanko visus įmanomus nėščiųjų kursus, užsirašinėja visus organizmo pojūčius ir labai rimtai rengiasi gimdymui. Toks gimdymas būtinai bus ypatingas (arba privačiuose gimdymo namuose, arba namų aplinkoje), tikras žygdarbis. Ir tas, kuris išvys pasaulį, bus jos pasiekimas, jos projektas.
Pamirštame, o gal ir nežinome, kad vaiko pradėjimas bei gimimas su mūsų ego neturi nieko bendra. Vaikas išvydo pasaulį mums padedant, tačiau egzistuoja autonomiškai. Jam reikia mūsų pagalbos, kad prisitaikytų gyventi. Nėštumas ir vaiko gimimas tai ne mūsų nuopelnas, reikia tai įsisąmoninti.
Išrenkame vaikui ypatingai retą vardą
Rinkdamos atžalai itin retą vardą, siekiame pabrėžti vaiko individualumą. Tačiau pamirštame, kad neįprastas, netipinis mūsų gyvenamai vietovei raidžių derinys gali turėti neigiamų padarinių vaiko realybės suvokimui, išauginti jame poziciją: Aš ir Jie. Vaikas gimė ir augo tam tikroje vietovėje, galbūt jis didžiąją dalį savo gyvenimo čia ir praleis, kontaktuos su aplinkiniais. Kuo paprastesnis ir tradiciškesnis bus jo vardas, tuo lengviau jam seksis bendrauti. Turime suprasti, kad mūsų vaidmuo pagalba, o ne papildomų problemų kūrimas, todėl neturėtume apsunkinti vaiko gyvenimo.
Nešiojame vaiką ant rankų ir vis žindome
Visokių būna vaikų. Kai kurie iki 2-3 m. nenulipa nuo mamos rankų, reikalaudami nuolatinio dėmesio. O mes pamažu prisitaikome prie jo poreikių. Visos mes manome esančios ypatingos, ir kad mūsų mažyliai taip pat, tad skatiname išskirtinumą visiškai paklusdamos jo interesams. Skaitome įvairius straipsnius, propaguojančius besąlygišką meilę savo mažyliams, neklausome patyrusių mamų patarimų, neatsižvelgiame į savo poreikius, nes taip geriau vaikui. Pripratęs, kad bet koks įgeidis tuojau pat išpildomas, vos tik pravirksta, vaikas praranda realybės jausmą. Po to jam sunku suprasti, kodėl negalima visą laiką būti ant mamos rankų, nuolat valgyti saldumynus ir t.t. Pripratęs visą laiką reikalauti savo, jis nesupranta, kad reikia atsižvelgti ir į kitų interesus. Kad taip nenutiktų, nusiteikite tik PADĖTI mažyliui. Jei kažką gali pats, nesikiškite, jei jau niekaip nebeapsieina be jūsų - paimkite ant rankų.
Miegame kartu su vaikais
Malonu, patogu ir... neįžvalgu. Nesinori keltis naktį, nesinori sūpuoti lopšio ir dainuoti lopšines. Norisi miego, ir tai teisinga naktimis reikia miegoti. Bet kiekvienam savo vietoje. Vaikas užima tėčio vietą ir nesupranta, kodėl mama kartais nori išeiti miegoti pas tėtį. Kartais jis visai nepripažįsta tėčio ir savinasi mamą. Jei mama nori draugauti su tėčiu, ji turi atrasti savyje jėgų guldyti vaiką atskirai. Gal ne iškart pavyks, bet to reikia siekti. Jei tėtis nori draugauti su mama, jis turi padėti jai.
Keliaujam kartu su vaiku į darbinius susitikimus
Yra daugybė mamų, kurios to nedaro. Jos iškart pasamdo auklę, kuri skiria vaikui maksimalų dėmesį. Bet yra mamų, kurios priverstos, ar pripratę tvarkytis vienos, tad vaikas keliauja visur iš paskos. Galima daug kalbėti apie tai, kaip plečiasi mažylio akiratis, bet yra mažytė smulkmena: vaikas turi savo gyvenimą. Jei jis reguliariai važinėja visur su mama, galiausiai prie to pripranta, bet kam jam gyventi savo mamos gyvenimą? Vaikas turi vystytis savo ritmu.
Kad mūsų vaikai vystytųsi adekvačiai, mums patiems reikia nustoti elgtis vaikiškai. Meilė ir nuolatinis nuolaidžiavimas arba aukojimasis tai ne tas pats. O meilė ir išdidumas iš viso nesuderinami. Tarp mamos ir vaiko turi užsimegzti ypatingas ryšys objektyvus, išmintingas ir įžvalgus. Mamos užduotis suprasti, koks žmogus yra jos vaikas. Matyti kryptį, kuria jis juda ir išmokyti gyventi savarankiškai.
Šaltinis: uaua.info