{mosimage}Vunderkindai - vaikai, turintys kokių nors neeilinių gabumų. Kam nesinorėtų jais būti, arba turėti vaiką vunderkindą? Pasirodo, būti vunderkindu ne taip jau malonu, kaip atrodo.
Talentingi, apdovanoti neeiliniais gabumais vaikai išskirtinėmis savybėmis pralenkia vidutiniškus bendraamžius, bet jų bendras išsivystymas gali būti netolygus. Pavyzdžiui, protinis gabiųjų vaikų išsivystymas (ypač kalbinis) dažnai žymiai pralenkia emocinį-asmenybės išsivystymą. Todėl suaugusieji neturėtų daug reikalauti iš vunderkindo, atliekančio šios jausmų srities užduotis, nors jie ir ne pagal metus protingi. Be to, ypatingai gabių vaikų mokymas bei auklėjimas turi būti labai individualus.
Daugelį šimtmečių vunderkindai stebino tiek mokslininkus, tiek eilinius žmones savo neeiliniais įspūdingais gebėjimais. Bet dažniausiai už unikalius gebėjimus jiems tenka brangiai mokėti: dažniausiai jų šlovė gana trumpa, vėliau jie dingsta iš akiračio, nepateisinę į juos dėtų vilčių. Nereti atvejai, kai nekantrūs tėveliai, tikėdamiesi susikrauti turtų iš vaiko talento, tiek juos spaudžia, kad šiems nebelieka laiko paprastiems vaikystės malonumams, ir tai baigiasi tiek kūno, tiek dvasios negalia. Ambicingi tėvai priveda vaiką iki nervinio išsekimo, nuoširdžiai manydami, kad ištisas valandas besitęsiantys varginantys užsiėmimai dar labiau išugdys jų talentą.
Versdami vaiką gyventi pagal pastovų režimą, daug reikalaudami iš jo, skatindami tik vieną gebėjimų sričių, tėvai patys to nenutuokdami tampa inkvizitoriais.
Yra tokia teorija, kad kiekvienas žmogus galimybių resursai riboti. Dažniausiai nutinka taip, kad vunderkindai jas išnaudoja dar vaikystėje, todėl sulaukę 20-ies metų, tampa vidutinybėmis. Prarasta genijaus aureolė buvusiam vunderkindui yra didelė trauma.
Vunderkindo tėvams, jei jie iš tiesų rūpinasi vaiku, o ne siekia savanaudiškų tikslų išgarsėti, pralobti, reikėtų susimąstyti: ar verta atimti iš vaiko nerūpestingą vaikystę dėl tariamų būsimųjų pasiekimų?
Šaltinis: rusmg.ru
