{mosimage}Kiekvienas šeimos narys su netektimi gali taikytis labai skirtingai. Šiuos skirtumus labai svarbu suprasti. Pavyzdžiui, moteris, netekusi kūdikio, laukia vyro paramos ir paguodos, o vyras tokiu momentu gali paprašyti leisti pagyventi jam atskirai. Jis labai išgyvena ir nori pabėgti nuo skausmo, užsisklęsti savyje. Vyras gedi. Moteris mano, kad vyras ją išduoda. Tačiau jis, kaip ir ji, išgyvena netektį.
Po netekties, šeimos sistema siekia pusiausvyros. Šeimos konfigūracija pasikeitė. Tos funkcijos, kurias anksčiau atliko išėjęs žmogus, pasiskirsto tarp likusių šeimos narių. Pavyzdžiui, mirus vaiko mamai, dabar juo rūpinasi tėtis, seneliai. Tarp jų atsiranda ir mezgasi nauji emociniai ryšiai.
Kaip netektį išgyvena vaikai?
Tik nedaugelis žmonių sugeba ramiai kalbėtis su vaiku apie mirtį. Vaikai labai skirtingai suvokia mirtį.
Sunku pasakyti, kaip žmogaus netektį išgyvena iki 2 m. amžiaus vaikai, nes jų galvoje dar nėra pastovaus (konstantinio) objekto. Iki 3 metų vaikai suvokia atsiskyrimą, kito asmens nebuvimą, vėliau atsiranda baimės susižaloti, mirti. Juk tai amžius, kai mažas žmogutis ima savarankiškai keliauti po kiemą, važinėti triratuku, galbūt jis pamato, kaip automobilis partrenkia keturkojį gyvūną, arba kaip katinas pagauna žvirbliuką. Būtent šiuo amžiaus tarpsniu vaikas ima suvokti savo kūno vientisumą, pažeidžiamumą, gali įsivaizduoti, kad kažkas panašaus gali nutikti ir jam pačiam.
Nuo 2 iki 5 metų vaiko mąstymas labai egocentriškas ir visa, kas vyksta aplink, jis gali susieti su savimi. Pvz., Tėvelis išėjo iš namų ir paliko mamą dėl to, kad aš jo neklausiau. Močiutė numirė, nes aš nevalgiau košės.
Mirtis 2-5 metų vaikui neatrodo amžina. Tai jam toks pat reiškinys kaip sėklos pasodinimas į žemę, kad iš jos išaugtų augalas. Vaikas gali prašyti tėvelių sutaisyti ką tik mirusį šuniuką, kad jis ir vėl bėgiotų ir žaistų.
Nuo 5 iki 8 metų vaikai jau pakankamai intelektualiai subrendę, kad suvoktų kas atsitiko. Paprastai penkiamečiai mirtį įsivaizduoja kaip pabaisą, baisaus žmogaus pavidalu, kuris ateina ir pasiima žmogų su savimi. Mirtis suvokiama kaip įsikišimas iš išorės.
8 metų vaikas jau išgyvena ir gedi kaip suaugęs žmogus. 9-10 metų vaiko sąmonėje formuojasi daugiau mažiau realistinis mirties suvokimas, kaip neišvengiamas biologinis procesas.
Vaikai suvokia, kad mirtis tai baisu iš suaugusiųjų reakcijų. Suaugę žmonės dažnai slepia nuo vaikų žinią apie mirtį, skyrybas. Vaikui sakoma, kad tėtis išvyko į ilgą komandiruotę ir pan. Tačiau vaikai greit pajunta suaugusių nenuoširdumą iš neverbalinių reakcijų ir suvokia, kad reikia žaisti šį žaidimą toliau. Vaikas užgniaužia išgyvenimus, kurie transformuojasi į psichosomatines bei somatines reakcijas. Jei vaikas neturėjo galimybės išgyventi skausmo, tai apsisuka prieš jį - depresija, artimesnių santykių užmezgimo problemomis ir pan. Pvz., mirė vaiko senelis. Matydamas motinos veide įtampą, užsisklendimą, vaikas supranta, kad šios temos geriau vengti, jis negali pasidalinti savo jausmais, paklausti rūpimų dalykų ir galiausiai visi šie išgyvenimai susikaupia jo viduje ir vėliau virsta sveikatos ar elgesio sutrikimais, problemomis.
Tėvai bijo traumuoti vaiką, pranešdami jam skaudžią žinią, bet iš tiesų jie patys bijo prarasti jausmų kontrolę. Vaikams nekenkia tai, kad jie mato gedinčius, išgyvenančius skausmą tėvus. Kai tėvai susidoros su neigiamų jausmų antplūdžiu, jiems reikia atrasti jėgų pranešti apie netektį vaikams. Jei vaikas mažas, galima pasisodinti jį ant kelių. Reikia atsakyti į visus jo klausimus, leisti vaikui išsiverkti, išlieti visus negatyvius jausmus. Tai galima padaryti žaidimo forma. Tuos jausmus reikia vaikui garsiai įvardinti: Tu esi liūdnas, tu nelaimingas, tau pikta... ir t.t. Jei tėvams labai sunku susitaikyti su netektimi ir jie negali patys pranešti žinios vaikui, tai galima padaryti padedant psichologui.
Po negatyvių jausmų išraiškos formuojasi vaiko suvokimas:
Laiko ir amžinybės suvokimas
Transformacija, virsmas, pasikeitimas
Negrįžtamumo suvokimas
Atsitiktinumo sąvoka
Vaikas mokosi susidoroti su stipriais jausmais, gedėti kaip suaugęs. Atsakinėdami į vaiko klausimus, aiškinkite jam visus nesuprantamus terminus.
4 užduotys, kurias turi išspręsti visa šeima:
1. Pirmoji užduotis a) informacija apie netektį turi pasiekti visus šeimos narius, b) pripažinimas to, kad šeimos sudėtis pasikeitė negrįžtamai.
2. Jausmų išgyvenimas. Reikia gerbti vienas kito jausmus, paremti kitus, palaikyti ir suprasti, kad kiekvienas žmogus gali reaguoti į netektį savaip ir visai skirtingai. Galima kartu susikurti tam tikrus ritualus: pakalbėti apie mirusįjį, nuvažiuoti ten, kur jis mėgo būti, aplankyti jo kapą.
3. Rolių ir funkcijų persiskirstymas šeimoje. Tas funkcijas, kurias atlikdavo išėjęs žmogus, dabar šeimoje atliks kiti.
4. Šeima pasirengusi toliau gyvuoti. Galbūt mama/tėtis vėl veda ir pan.
Kitos šeimos netektys
Vaiko mirtis didžiulis skausmas tėvams. Paprastai tokiais atvejais tėvams prireikia psichologo pagalbos. Kartais tėvai perkelia visus savo lūkesčius ir viltis, dėtas į mirusį vaikelį, kitiems vaikams: duoda kitam vaikui tokį patį vardą, siūlo tokias pat veiklas bei užsiėmimus ir pan. Šie vaikai neša didžiulę naštą, netenka galimybės gyventi savo gyvenimą. Tėvams reikia suvokti, jog auga visai kita asmenybė.
Vaikų išvykimas dažnai tėvų nesąmoningai išgyvenamas kaip jų netektis. Tėvams gali atrodyti, kad vaikai tik laikinai atsiskyrė nuo tėvų ir dar sugrįš. Nesusitaikę su vaikų išvykimu iš tėvų namų, jie kartais manipuliuoja jais arba anūkėliais, jaučia susierzinimą, agresiją bendraudami su konkurentais, tai yra savo vaikų gyvenimo partneriais.
Skyrybos didžiulė krizė. Bendraujant su žmogumi, išgyvenančiu skyrybas, reikia pabrėžti realybę, tai, kas vyksta. Tarp buvusių sutuoktinių gali atsirasti konkurencija, kova dėl valdžios. Negalima leisti, kad vaikai taptų šio žaidimo įkaitais. Reikia stengtis išsaugoti tai, ką tėvai daro dėl vaikų. Nei vienas iš jų nėra nei blogas, nei geras, paprasčiausiai jie labai skirtingi žmonės, kuriems sunku sugyventi.
Viena iš skyrybų problemų yra ta, kad vaikams tuo metu reikia didžiulio dėmesio, palaikymo, o tėvai negali to duoti, nes jie patys blogai jaučiasi. Todėl vaikui svarbu žinoti, kad tai, kas vyksta ne dėl jo kaltės, tai yra tėtis/mama išėjo ne dėl to, kad vaikas neklausė, o dėl kažkokių kitų priežasčių. Vaikui reikia aiškiai ir tiksliai paaiškinti, kodėl tėvai nebegali gyventi kartu. Pabrėžkite vaikui, kad kiekvienas iš tėvų jį labai myli, ir toliau su juo bendraus, rūpinsis.
Po skyrybų vaikui svarbiausia stabilumas. Jį galima sudaryti aptariant konkretų laiką, datas, kada vaikas susitikinės su išeinančiu šeimos nariu. Ne vaikas turi ieškoti savo tėvų, o tėvai turi susirasti jį ir pranešti, kur ir kada jie matysis.
Negalima įtraukti vaiko į savo žaidimus, kalbant apie išėjusį iš namų šeimos narį, koks jis yra blogas tėvas ar motina. Tai yra skriaudos ir savo silpnumo suvokimas, kuriuos reiks išgyventi, susidoroti su jais, o vaikas čia niekuo dėtas. Vaikui reikia papasakoti apie buvusį sutuoktinį visa, kas buvo tarp jūsų geriausia. Tuomet ir vaikas neturės problemų dėl per žemo savęs vertinimo, vidinių konfliktų, jausis užtikrintai, didžiuosis tėvais ir vystysis harmoningai.
Šaltinis: psyonline.ru