{mosimage}Mirtis - ir visiškai natūralus, ir kartu vienas paslaptingiausių reiškinių žmogui. Ir suaugusiems ne visada pasiseka atsikratyti baimės, netikrumo jausmo. O kaip apie mirtį kalbėti su vaiku?
Vaikai praeina keletą mirties suvokimo stadijų. Pavyzdžiui, ikimokyklinukams mirtis atrodo kaip virsmas, laikinas ir beasmenis reiškinys. Nuo 5 iki 9 metų vaikai pradeda suvokti, kad visi gyvi padarai kada nors miršta. Bet dar nepriima to asmeniškai. Ir netgi slapčia viliasi, kad mirties pavyks išvengti sumanumu ir išradingumu.
Nuo 10 m. iki paauglystės vaikas ima aiškiau suvokti, jog mirtis negrįžtamas procesas, kad visi gyvi padarai miršta ir jis pats taip pat kažkada mirs. Paaugliai tuo amžiaus tarpsniu kaip tik gilinasi į savo egzistencijos prasmę, jos ieško. Kai kurie į mirties baimę reaguoja rizikuodami savo gyvybe. Jie stengiasi nugalėti baimę, mėgindami kontroliuoti mirtį.
Kiekvieno vaiko gyvenimiškos patirties kelias yra unikalus. Kai kurie vaikai jau būdami trejų uždavinėja klausimų apie mirtį. Kiti ir dešimties metų nejaučia didelio nerimo mirus močiutei, tačiau gali labai stipriai sureaguoti, netekę mylimo naminio gyvūnėlio. Kiti visai neužsimena apie mirtį, bet išreiškia savo jausmus žaisdami kruopščiai surežisuotą laidotuvių ceremoniją.
Ypatingas santykis su mirtimi susiklosto vaikams, sergantiems nepagydomomis ligomis. Nepaisant to, kad ir medikai, ir tėvai neretai slepia nuo ligonių teisybę, daugelis jų įtaria blogiausią ir nutylėjimas tik padidina nerimą.
Pokalbis apie mirtį su ikimokyklinuku ar pradinuku gali būti labai paprastas. Paaiškinimai turėtų būti trumpi ir aiškūs. Nuo ilgos painios paskaitos jie pavargs ir tik dar labiau painiosis. Galima vaikui paaiškinti mirtį, kaip įprastų gyvybinių funkcijų nebuvimą: Kai žmonės miršta, jie nebekvėpuoja, nekalba, negalvoja. Kai numiršta šuniukas, jis nebeloja, nebėgioja. Mirę gėlytės nebeauga ir nebežydi.
Reikia laiko tam, kad vaikas suvoktų skirtumą tarp pačios mirties ir emocinių išgyvenimų dėl jos. Net žinodamas, kad senelis Jonas numirė, vaikas gali paklausti: O kodėl močiutė verkia? Ramiai atsakykite: Jai sunku. Ji ilgisi senelio.
Būna momentų, kai mums sunku įsijausti į tai, ko vaikas iš tiesų klausia. Todėl į klausimą O kada tu numirsi? nereikėtų reaguoti kaip į vaiko abejingumą, nes tai rodo, kad mažylis dar nesuprato, jog mirtis tai pabaiga. Pavyzdžiui, jam gali atrodyti, kad mirtis tai jo atsiskyrimas nuo tėvų per prievartą. Jį gali gąsdinti mintis, kad staiga liks be tėvelių rūpesčio. Atsakykite klausimu į klausimą, pasitikslindami, kas iš tiesų neramina vaiką: Tu jaudiniesi, kad manęs nebus ir tavimi niekas nepasirūpins? Jei matote, kad pataikėte, nuraminkite ji atsakymu: Aš nesiruošiu mirti. Aš rūpinsiuos tavimi taip ilgai, kiek tau manęs reikės.
Girdėdami suaugusiuosius mirtį vadinant amžinuoju poilsiu, amžinojo miego karalyste ir pan., vaikai iš tiesų ima painioti mirtį su sapnais. Gali atsirasti baimių eiti miegoti. Kai kalbate su vaiku, venkite šių vaizdingų posakių apie mirtį.
Kalbėdami vaikams apie tai, kad mirties priežastis buvo liga, taip pat galite juos išgąsdinti. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dar nesuvokia skirtumo tarp paprasto, trumpalaikio susirgimo ir sunkios, mirtinos ligos. Tokiu atveju net lengvas negalavimas gali sukelti didelių išgyvenimų vaikui. Kai pasakosite, jog kažkas mirė dėl ligos, paaiškinkite vaikui, kad ta liga buvo ypatingai rimta ir sunki.
Kitas dažnai pasitaikantis neatsargus apibendrinimas mirties ir senatvės gretinimas: Ji mirė, nes buvo labai sena, gali sukelti problemų dėl nepasitikėjimo tuomet, kai vaikas sužinos, jog kartais miršta ir jauni žmonės. Geriau jau pasakyti Ji labai ilgai gyveno iki tol, kol numirė.
Maži vaikai dažnai susigalvoja, kad dėl kažkokių priežasčių jie tapo artimųjų mirties kaltininkais. Kartais vaikai jų mirtį suvokia kaip bausmę sau: Mamytė numirė ir paliko mane, nes aš buvau blogas. Padėkite jiems įveikti šį kaltės jausmą, įtikinkite, kad jie buvo ir yra labai mylimi.
Labai aktualus klausimas ar reikia vestis vaiką lankyti mirštančiojo. Priklauso nuo situacijos. Jei tas žmogus vaiko gyvenime buvo labai svarbus, jam bus naudinga aplankyti jį, liks mažiau mirties paslaptingumo.
Ar reikia vaikams dalyvauti laidotuvėse? Tikslaus vienareikšmio atsakymo nėra. Jei vaikas pakankamai didelis, kad suvoktų tai, kas vyksta, ir pats nori dalyvauti, tuomet taip. Bet jums reikia paruošti vaiką tam, ką jis pamatys ir išgirs prieš ceremoniją, jos metu ir po laidotuvių.Vaikas turi žinoti, kad tokiais atvejais žmonės ateina ir reiškia užuojautą, kai kurie verkia. Geriausia, kai vaiką lydi toks žmogus, kuris gali visą laiką aiškinti tai, kas vyksta aplink, atsakinėti į jo klausimus.
Šaltinis: sestrenka.ru
