{mosimage}Psichologai mano, kad iš prietarų galima spręsti apie žmogų kankinančio nerimo šaltinį. Ir visai neatsitiktinai kai kas baidosi juodų katinų, ar visą gyvenimą laikosi susigalvotų ritualų, nesiskiria su talismanais ir paniškai bijo nužiūrėjimo. O kokie prietarai kankina jus?
Kas tai yra prietaras? Jei mėgintume šią visiems žinomą sąvoką įsprausti į apibrėžimą, tai būtų:  nuo senų laikų išlikęs savotiškas esamų ir būsimų gyvenimiškų problemų pateisinimas mistikos pagalba.

Prietarai kadaise gimdavo tuomet, kai pirmykščiai žmonės būdavo bejėgiai paaiškinti vienus ar kitus reiškinius. Tuomet jie susigalvodavo tam tikrus ritualus, tikėdamiesi, kad tokiu būdu sutramdys piktąsias dvasias. Reikia pastebėti, kad mes netoli tepažengėme.  Kai susiduriame su kažkuo mums nesuprantamu, mes ir dabar ieškome mistinių priežasčių ir šventai tikim, jog nusispjovę per kairį petį ar pastuksenę 3 kartus į medį, sugebėsime išvengti problemos.

Tyrinėdami prietarus, šių laikų psichologai rado tiesioginių sąsajų tarp jų ir vidinių problemų, kurias išgyvena žmogus. Peržvelkime labiausiai paplitusius prietarus ir jų priežastis:

Juodų kačių baimė

Nepaisant paplitusios nuomonės, juodų katinų bijo visai ne tie, kurie apskritai nemėgsta kačių! Greičiau tai yra fatalistai, aklai tikintys jo didenybe - nelaimingu atsitikimu. Juoda katė šiuo atveju yra simbolis. Logika tokia: juodas katinas įspėja juos apie nutiksiantį nelaimingą atsitikimą,  jis yra tam tikras pasiuntinys. Tačiau likimo ironija – pasukdami dėl to iš jums įprasto kelio ir pasirinkdami kitą, jūs greičiau susidursite su realia problema (pvz., dėl to pavėluosite į svarbų susitikimą). 

Įprotis stuksenti į medį ar spjauti 3 kartus per kairį petį

Jei tai daroma automatiškai, be ypatingos prasmės, nieko baisaus. O štai žmonės, teikiantys tam labai didelės reikšmės, tikrai turi rimtų psichologinių problemų. Paprastai jie yra įsitikinę, kad už visa gera, ką turi gyvenime, reikės anksčiau ar vėliau sumokėti. Todėl net ir sulaukę nemažos sėkmės, nesugeba tuo pasimėgauti, nes nesąmoningai laukia atpildo. Ir jei viskas klostosi pernelyg gerai, negali patikėti, jog nusipelnė šito, todėl dėl visa ko  stuksena į medį. Šio prietaro laikosi beveik visi žmonės. Bent kartą gyvenime turbūt ir jūs tai darėte?..

Nužiūrėjimo baimė

Labai daugeliui žmonių nužiūrėjimas sukelia didelę baimę. Psichologai mano, kad žmonės, patologiškai bijantys nužiūrėjimo, nuolat laukia atpildo už kažkokias nelabai geras savo mintis ar poelgius, paprastai, ypač kruopščiai slepiamus nuo visų. Gresiančio atpildo žmogus laukia ne iš abstraktaus likimo, o iš labai konkrečių aplinkinių žmonių. Būtent dėl to bendraudamas su jais, griebiasi atsargumo. Paprastai jis vengia nestandartinių žmonių, įtardamas juos turint negerų minčių savo adresu, ir tų, kurių poelgių negali paaiškinti. O pats jis ypatingu originalumu, intelektu ir plačia pasaulėžiūra nepasižymi.

Įvairiausių amuletų nešiojimas

Šis prietaras paprastai būdingas tiems patiems aukščiau aprašytiems žmonėms. Pagrindinė amuletų funkcija – apsaugoti šeimininką nuo nužiūrėjimo. Žmonės, nesiskiriantys su amuletais, pasak psichologų, netoli tepažengė nuo pirmykščių žmonių genčių, vertinant įtaigos laipsnį, nepasitikėjimą aplinkiniais žmonėmis ir patologinę baimę nesuprantamiems reiškiniams.

Prisirišimas prie talismano

Talismanas sušvelnina likimo smūgius ir padeda susigrąžinti savitvardą. Nieko blogo šis prietaras nedaro, visi mes linkę gintis nuo nemalonumų, griebdamiesi raminančių ir net hipnotizuojančių ritualų bei daiktų. Šis įprotis išlikęs iš ankstyvos vaikystės, kai gindamiesi nuo naktinių košmarų, stipriau apsikabindavome mylimiausią žaisliuką. Beje, panašią į talismano magišką galią turėdavo ir koks nors senas nutriušęs pliušinis meškiukas ar zuikis. Mes užaugame ir seną meškiuką pakeičia labiau „suaugęs“ talismanas: moneta batelyje prieš svarbų susitikimą, nešanti laimę apyrankė ar krepšys/rankinė, suteikianti jums pasitikėjimo savimi.

Yra žmonių, kurie vos ne visą gyvenimą išsaugo tuos pačius nutriušusius vaikystės meškučius, rūpestingai pakuoja juos į lagaminą, išvykdami į svarbią komandiruotę, ar slepia rankinėje, eidami į egzaminą. Apskritai, nieko čia baisaus, kad mums reikia tam tikro pastiprinimo. Svarbiausia, kad dėl laikino talismano nebuvimo, žmogus neužsiprogramuotų nesėkmei. 

Aklas tikėjimas ženklais

Šis prietaras apjungia savyje visus anksčiau išvardintus. Tik čia kalba eina apie žmones, kurie vietoje to, kad spręstų gyvenimiškas problemas, dar labiau viską supainioja, suplakdami realius įvykius su nuojautomis ir mistiniais ženklais. Beveik visus gyvenimo įvykius jie sieja su kažkokiais jau įvykusiais arba dar gresiančiais nemalonumais. Per visą žmonijos istoriją susikaupė nesuskaičiuojama galybė prietarų: „nukrito peilis – lauk svečio vyro“ arba „persūdei maistą – vadinasi esi įsimylėjusi“, „kaista ausis – kažkas apkalba“. Kai kas, papylęs druską, tik ranka numos: „ech, rankos kaip medinės!“ ir tuojau pat pamirš, kas įvyko. O aklai tikintis ženklais žmogus pasakys: „su kažkuo susipyksiu!“ Ir liūdniausia tai, kad žmogus iš vidaus nusiteikia pykčiui, todėl nenuostabu, kad netrukus ims ir su kažkuo susikivirčys. Po to jis su pasitenkinimu pagalvos: „Na va, išsipildė“. O suveikė visai ne ženklas, bet psichologinis nusistatymas dėl neišvengiamo nemalonumo. Dėl to žmonės, rimtai tikintys prietarais, taip dažnai tų pačių prietarų pagalba pritraukia problemas.

Šaltinis: beautytime.ru