{mosimage}Tėvai nebežino, kaip šiais laikais elgtis su vaikais. Autorius nesiūlo nei nuolaidžiauti jiems, nei bausti,  tėvai turi būti vaikų draugai, suprasti jų elgesį ir su meile disciplinuoti. Tai klasikinis vadovas tėvams ir pedagogams.

Dr. Rudolfas Dreikursas (1897-1972)vienas žymiausių Amerikos vaikų psichiatrų. Jis buvo artimiausias individualiosios psichologijos kūrėjo Alfredo Adlerio sekėjas ir jo idėjų propaguotojas. Parašė keletą knygų apie tėvų ir vaikų santykius: „Iššūkis būti tėvais“, „Drausmė be ašarų“, „Iššūkis: vedybinis gyvenimas“.

Leidėjas: Vaga
Išleidimo metai: 2004
Puslapių skaičius: 347 

Kelios ištraukos iš šios puikios knygos:

Aštuoniolikos mėnesių Pem bandė įsiropšti ant kėdės, stovinčios didžiajame kambaryje. Ji paslydo, užsigavo smakrą ir įsikando lūpą. Pamačiusi kraują, motina nesutriko ir liko rami. Ji rūpestingai tarė: „Dar pabandyk, Pem. Tau tai pavyks". Mergaitė lyžtelėjo kraujuotą lūpą ir vėl ėmė ropštis ant kėdės.

Žiauru? Ne. Jeigu mama iš susižeidimo padarytų problemą, Pem būtų netekusi drąsos. Kadangi mama, išvydusi kraują, nesusijaudino, mergaitė galėjo dar labiau pasistengti. O tai iš tiesų labai vertinga pamoka!

---------------------

Trejų metų Betė norėjo padėti mamai padengti stalą pietums. Ji paėmė butelį pieno ir ketino pripilti stiklines. Motina griebė butelį ir švelniai pasakė: „Ne, brangioji. Tu dar per maža. Aš pati įpilsiu pieno. Tu gali padėti servetėles". Betė pasijuto sumenkinta, apsisuko ir išėjo iš kambario.

Vaikas turi įgimtą begalinę drąsą ir labai nori pabandyti tai, ką daro kiti. Sakykim, Betė išlies kažkiek pieno. Tačiau šis praradimas yra tikrai ne toks svarbus negu pasitikėjimo stoka. Mergaitė turėjo drąsos padaryti tai, ko nebuvo dariusi. Pasitikėdama Bete, motina galėjo ją padrąsinti. Jeigu pienas būtų išpiltas, tai būtų Betės nesėkmė ir ją reikėtų tuoj pat padrąsinti. Motina iškart turėtų pabrėžti dukrelės drąsą, nušluostyti išlietą pieną ir paskatinti: „Pabandyk dar kartą. Tau tikrai pasiseks".

---------------------

{mosimage}Kai šešiametė Paulą su mama vaikščiojo po prekybos centrą, mergaitė patempė mamą už rankos. „Taip, ko reikia?" „Ar negali man duoti truputį pinigų?" „Kam?" „Aš noriu pajodinėti ant arklio." „Ne, Paulą. Ne šiandien." „Prašau, mama," -verkšleno Paulą. „Pasakiau, ne. Eime, aš dar daug ką turiu padaryti." Mergaitė pradėjo maldaujamai verkšlenti. „O dėl Dievo... Gerai. Leisiu tau pajodinėti. Bet atsimink, josi tik vieną kartą." Mama padėjo Paulai užlipti ant arklio ir laukė, kol mergaitė jojo.

Pirmiausia mama pasakė „ne", bet po to nusileido. Jai neužteko drąsos išlikti tvirtai, nes ji gailėjo vargšo verkiančio vaiko, kai šis negavo to, ko norėjo.
Mama moko Paulą negerbti jos žodžių ir jausti, kad ji, pasitelkdama „ašarų jėgą", galės gauti viską, ko nori. Labai paprastai galima šią problemą išspręsti: Paulai reikia duoti tam tikrą pinigų sumą, o kai ji paprašys dar pinigų, mama gali atsakyti: „Paimk tau skirtus pinigus, Paulą". Jeigu mergaitė jų nebeturi, tai ir yra problemos pabaiga. Mama nei atsako, nei aiškina priežastis, nei reaguoja gailėdama, nei nusileidžia, nei leidžia skolintis iš numatytos sumos. Jeigu Paulą turi pinigų pajodinėti arkliuku, tai puiku, o jei ne - tai jos reikalas. Savo „ne" mama turi tvirtai pasakyti ir laikytis iki galo vengdama bet kokių vaiko provokacijų.