"Pasakos apie gėles"

{mosimage}Nauju leidimu atgijusios nuostabios pasakos apie gėles, kurias skaitė, skaito ir veikiausiai skaitys dar kelios kartos.

Linksmu viršeliu papuošta knyga traukia didelį ir mažą ne tik įdomiais, žaismingais pasakojimais, bet ir gražia, vaizdinga kalba. Čia skaitytojas sužinos daug netikėtų dalykų apie gražuolę Erškėtrožę ir padaužą Ryto Vėją, apie Saulės dukrą Saulėgrąžą ir Žemės sūnų, apie Kameliją, Lotosą, Hiacintą ir daugelį kitų gėlių. Jų gyvenimo istorijos, pasirodo, kaip ir žmonių, – linksmos ir liūdnos, laimingos ir tragiškos. Gėlės gali būti kupinos švelnumo, gėrio, tauriausių jausmų, bet yra ir pasipūtėlių, nedraugiškų, netgi klastūnių...

      Ištrauka:

      Lelija

      Čia jau nebegelbėjo nei raudos, nei aimanos. Žakui reikėjo joti karan į tolimą sveèią šalį, o jo sužadėtinė Lelija turėjo likti Prancūzijoje. Atsisveikindamas Žakas išplėšė iš savo krūtinės širdį, padavė Lelijai ir tarė:
      – Karys turi būti negailestingas, todėl širdis tik trukdys man. Pasaugok ją, kol aš pargrįšiu.
      Lelija paslėpė Žako širdį sidabrinėje papuošalų skrynelėje ir ištikimai laukė mylimojo grįžtant.
      Kaip lėtai slenka laikas tam, kas laukia. Diena virsta metais, o metai – amžinybe. Kad ir ką Lelija darė, kad ir kur ėjo – akys vis krypo į tą pusę, kur išjojo Žakas. Dienos bėgo panašios viena į kitą, o metų nė skaièiuoti nesinorėjo. Todėl Lelija net krūptelėjo, kai tėvas kartą ją užkalbino:
      – Mieloji dukrele, jau dešimt metų, kaip tavo sužadėtinis išėjo į karą. Kas žino, ar jis bepareis, galėtum pasidairyti kito vyro.
      – Tėve, ką šneki! – sušuko Lelija. – Žakas man paliko savo širdį, ir kol ją turėsiu, aš jo neužmiršiu.
      Tėvas atsiduso ir palingavo galvą. Nesulauks jis tos dienos, kai žentui galės sunkiausius darbus atiduoti, neaugins jis anūkų.
Praėjo dar dešimt metų, baigėsi karas, ir vienas kitas kareivis, lazda pasiramstydamas ar tušèia rankove plevėsuodamas, parsirado namo. Lelija laukė Žako, klausinėjo luošius, bet šie nei girdėję, nei regėję.
      – Bus pamilęs kitą ir pasilikęs svečioj šaly, – prasitarė Lelijos sesuo, bet Lelija netikėjo.
      – Kaip Žakas pamils kitą, jei jo širdis pas mane? Juk negalima be širdies mylėti!
      O Žakas, likęs be širdies, per tuos metus tik žudė ir plėšė ir, karui pasibaigus, negeidė kitokio gyvenimo. Jis pasidarė plėšikų vadas ir siautė su jais, plėšė iš pakeleivingų auksą ir švaistė jį po pasaulio smukles.
      Kartą vienas galvažudys, senasis Pjeras, apsirgo, ir Žakas jį išgujo lauk – toks jų gaujai nebereikalingas. Norėdamas vadui atkeršyti, Pjeras leidosi į jo gimtąjį sodžių papasakoti giminėms ir kaimynams, kokiu bjauriu amatu Žakas verčiasi.
      Ilgai jis keliavo, gal kokius dešimt metų, kol pasiekė Prancūziją ir surado Žako sodžių. Ir – kaip čia buvo, kaip ne – pirmiausia jis patiko senyvą žilaplaukę moteriškę, nuo laukimo pražiūrėtom akim.
      – Ar tu pažinai Žaką? – paklausė jos Pjeras.
      – Ak, Dieve, kam dar klausi? – sušuko moteris. – Kaip aš nepažinsiu Žako, savo brangiausio, savo mylimiausio Žako! Sakyk greičiau, kas jam, kur jis yra?
      Senasis Pjeras matė, kokia viltim sužibo moters akys, ir suprato, kad ji myli Žaką taip pat karštai kaip ir jaunystėje. Argi sakysi jai baisią žinią, kad jos mylimasis Žakas dabar žiaurus galvažudys ir girtuoklis? Ne, geriau tegalvoja, kad Žakas žuvo kaip garbingas karys, kad guli palaidotas ir nėra ko jo belaukti.
      – Tai tu esi Žako mylimoji! – Pjeras dėjosi nustebęs.
      – Taip, aš esu Lelija, jo sužadėtinė, – atsakė senutė.
      – Ak, liūdną žinią turiu tau pranešti, – Pjeras nuleido akis, kad šios neišduotų jo meluojant. – Žakas narsiai kovėsi ir krito mūšyje. O, kaip jis tave mylėjo! Ir mirdamas šaukė tavo vardą – Lelija!
      Nebegalvodamas apie kerštą, senasis Pjeras nuklibikščiavo tolyn, taip niekam ir nepasakęs žinios, kurią taip ilgai ir iš taip toli nešė.
      „Mano Žakas palaidotas, – galvojo Lelija, – bet jis ten guli be širdies. Reikia surasti jo kapą ir atiduoti jo gerąją, meilės kupiną širdį.“
      Išsidabino Lelija, pasiėmė sidabrinę skrynelę ir išėjo į tolimą kelią svetimon šalin. Nesuskaičiuosi, kiek dienų, kiek metų ji keliavo, kiek pasiklausinėdama ėjo svilinant saulei, kiek plaukė per banguojančią jūrą, kol galiausiai pasiekė dykumą, kur Žakas buvo į karą išžygiavęs.
Žmonės jai sakė, kad neitų toliau viena, nes keleivius ten puldinėja pikti galvažudžiai, bet argi kas Leliją atkalbės?
      – Esu jau sena, netrukus reikės šią žemę palikti, tai kaip neskubėsi Žakui atiduoti širdį.
      Bet, o siaube! Kelio vingyje barzdoti plėšikai atėmė iš jos sidabrinę skrynutę su didžiąja brangenybe. Ji meldė, raudojo, pasakojo apie savo nelaimingą meilę ir begalinę ištikimybę Žakui, bet galvažudžių nesugraudino. Jie nunešė skrynelę savo vadui ir šaipydamiesi pasakojo, kaip kažkokia kvaištelėjusi senė ieškanti savo sužadėtinio kapo, mat norinti atiduoti širdį, kurią šis, išjodamas į karą, jai palikęs.
      Neaiškios nuojautos nusmelktas plėšikų vadas Žakas atidarė skrynutę ir ten išvydo savo širdį, kurios tiek metų neturėjo. Ir stebuklai – šioji prašneko ir tarė:
      – Būk geras ir nepasirodyk Lelijai toks, koks dabar esi. Verčiau tegalvoja, kad tu miręs ir mini tave geruoju.
      Žakas uždarė skrynelę ir liepė plėšikams atiduoti senutei ir parodyti kokią žalią kalvelę, kur neva palaidotas Žakas. Šie pamanė, kad jų vyresnysis, matyt, nuo senatvės pakvaišo, ir susitarė skrynutę pasilikti sau. Na, o kapą parodys – ar maža čia vėjo supūstų kauburių?
      Vargšė Lelija, ji dar labai mylėjo Žaką – tokį, koks jis buvo jaunystėje. Kaipgi paliks jį be širdies? Todėl išplėšė iš krūtinės savąją ir įkasė kauburėlin, kurį tarė esant Žako kapu.
      Iš tos širdies išaugo gėlė, kurią dar ir šiandien žmonės vadina lelija. Nuotakos puošmena ir kapų gėlė, ištikimybės, nekaltybės ir taurumo simbolis.