Žiaurios kraujo praliejimo scenos siaubo filmuose ir visokio plauko baisuokliai prie ekranų pritraukia minias žmonių. Pasak mokslininkų, žmogaus smegenų gebėjimas skirtingai išgyventi siaubą gali padėti tyrinėti fobijas bei žmonių nerimo būsenas. Kai žmogus yra iš tiesų išsigandęs, jo organizmas automatiškai persijungia į gynybinę poziciją: padažnėja pulsas bei kvėpavimas, raumenys įsitempia, pasiruošia greitam efektyviam atsakui į grėsmę. O jei smegenys žino, kad realios grėsmės nėra, užplūdus adrenalinui, žmogus jaučia tik malonų pasitenkinimą. Maži vaikai dar nesugeba įvertinti grėsmės realumo, todėl jaučia tikrą baimę. Jei žiūrėdamas siaubo filmą vaikas įsikimba į mamą ir šaukia, vadinasi jam atrodo, kad grėsmė reali. O suaugusieji gali sušukti iš siaubo ir čia pat nusijuokti, nes jie suvokia, kad realus pavojus negresia.
Tai paaiškina ir tai, kodėl žmogus jaučia malonumą šokdamas iš didelio aukščio parašiutu, prisirišęs prie guminės virvės, ar pasirinkęs ekstremalų sportą. Iš tokių žmonių girdime, kad pavojus negresia, nes jie yra patyrę ir turi reikiamų įgūdžių. Jei žmogus daugelį kartų patiria vieną ir tą patį ekstremalų išmėginimą, sukeliantį baimę, smegenys pripranta prie to, ir nustoja atpažinti tai kaip pavojų.
Manoma, kad tai gali padėti gydyti įvairius psichikos sutrikimus: fobijas, potrauminius sindromus. Tai yra tuos atvejus, kai žmogaus psichika reaguoja į grėsmę, net jei jos nėra. Žinoma, šią terapiją dar tektų papildyti medikamentiniu gydymu.
Šaltinis: kleo.ru