Grožis ar sveikata? Ką pasirinkti? Toks klausimas neretai kyla jaunoms siekiančioms nepriekaištingai atrodyti moterims. O ypač ši dilema dažna darganotomis rudens dienomis. Ką rengtis – dailų kostiumėlį trumpu sijonėliu, aukštakulnius plonu paduku ar apsimuturiuoti šiltais megztiniais ir atrodyti daug storesnei, negu esi iš tikrųjų. Daugelis moterų nedvejodamos renkasi grožį ir... peršąla. Užtenka, kad sušlaptų ar sušaltų kojos, stipresnis vėjelis perpūstų plonus ne pagal sezoną pasirinktus drabužius, ir liga garantuota. Apie tai, kaip rengtis madingai ir pagal sezoną, kad ligos mus apeitų, pakalbėsime kitą kartą. Šio rašinio tema – ką daryti, jei pajutote pirmuosius šlapimo takų infekcijos simptomus.
Kodėl moterys serga dažniau nei vyrai?

Kaip rašo „Karjera ir Sveikata“, moterys šlapimo takų infekcijomis serga kone tris kartus dažniau nei vyrai, ir tai lemia ne tik jau minėtas noras visais metų laikais atrodyti patraukliai, dėl ko jos rengiasi ne pagal orą ir vardan grožio šąla, bet ir anatominės organizmo savybės. Moterų šlaplė trumpesnė, todėl įvairioms infekcijoms, bakterijoms lengviau patekti iš pradžių į šlapimo takus, o vėliau taip pat lengviau kilti į viršų, t.y. inkstų link. Negydomos šlapimo takų infekcijos gali sukelti ir inkstų uždegimą.

Taigi, kai už lango ruduo ar žiema, mini sijonėliai ir trumpi megztukai, apnuoginantys bambą, netinkama avalynė, kurioje kojos šąla ir šlampa, didina peršalimo tikimybę, o kartu ir apatinių šlapimo takų infekcijų riziką.

Kokios moterys dar rizikuoja pasigauti šią infekciją?

Pasirodo, kad pavojus susirgti šlapimo takų infekcijomis didesnis moterims, kurių lytinis gyvenimas itin aktyvus, kurios dažnai keičia partnerius. Kiekvieno žmogaus organizme gyvuoja daugybė įvairių bakterijų, ir kiekvienas mūsų turime skirtingą jų rinkinį. Nuolat keičiant partnerius, didėja rizika, kad į moters organizmą pateks daugiau ir įvairių bakterijų, kurios tiesiog dėl paprasčiausių higienos taisyklių nepaisymo gali sukelti ir šlapimo takų uždegimą. Rizikos amžiumi, kada didėja šlapimo takų infekcijų tikimybė, gydytojai laiko ir lytinio gyvenimo pradžią. Kitas rizikingas amžius – po menopauzės. Na, o jeigu imunitetas nusilpęs nuo ligų ar pervargimo, prie tokio žmogaus, nesvarbu, moteris tai ar vyras, visos infekcijos prikibs dar greičiau.

Pirmieji nemalonūs šlapimo takų ligų požymiai: kokie jie?

Šlapimo takų infekcijų simptomai gali būti įvairūs: perštėjimas, deginimas šlapinimosi metu, karščiavimas, juosmens ar pilvo apatinės dalies skausmai. Nešalinant simptomų, negydant uždegimo, procesas gali tapti lėtinis. Todėl ypač svarbu kreipti didelį dėmesį į pirmuosius nemalonius šlapimo takų simptomus ir gydyti ligą pačioje jos pradžioje. Greičiau pasveikti, kai moteris vartoja gydytojo paskirtų vaistų, arba neleisti liga įsibėgėti, kai ji tik pajuto pirmuosius simptomus, gali padėti vaistažolės. Juk vaistiniai augalai nuo senų senovės vartojami visame pasaulyje. Lietuvoje taip pat senos žolininkystės tradicijos.

Kodėl lietuviams labiausiai tinka gimtinės augalai?

Kaip sakė garsioji Lietuvos žolininkė E.Šimkūnaitė, geriausia žmogui tinka tie augalai, kurie auga ten, kur gyvena jis, kur gyveno jo protėviai.

„Visos ligos yra nemalonios, o šlapimo takų dar ir labai varginančios, todėl nenuostabu, kad žmonės nuo seno, ieškodami pagalbos, atsigręždavo į gamtą. Garsioji arkliauogė (meškauogė, lot., arctostaphylos uva-ursi) – vienas iš devynias galybes, kalbant apie jo pritaikymą, turinčių augalų. Apie tai kalba ir jo pavadinimai: kaulauogė, lokžolė, meškos ausys, miltiniukė, mūčelninkai ir t.t.“, – sako botanikė doc. Živilė Lazdauskaitė.

Meškauogės labai panašios į bruknes, kaip jas atskirti? „Iš tiesų, augalai panašūs, tačiau įsižiūrėjus matosi ir skirtumų. Visų pirma, skiriasi ir jų augimo vietos. Bruknės labiau paplitusios ir auga kone visoje Lietuvoje – ir sausuose miškuose, ir ant kupstų pelkėse. Meškauogė – sausų, šviesių vietų augalas, labiau paplitęs pietryčių Lietuvoje. Bruknės – nedidelis puskrūmis, meškauogė – žemesnė, driekiasi prisiplojusi prie žemės. Skiriasi ir lapų forma: bruknių lapeliai smailėjantys, o meškauogių – apskritesni, bukesni. Meškauogės žiedai balti, bruknės – rausvi, – augalų skirtumus vardija botanikė. – O geriausia atskirti augalus padės paprasčiausias uogų ragavimas. Bruknių skonis visiems žinomas – tai rūgščios, sultingos uogos. Meškauogės visiškai nesultingos, jos miltingos, todėl vienas jų pavadinimų ir yra miltininkė.“

Daug vertingų savybių turinti paprastoji rykštenė (solidago virgaurea L), anot Ž.Lazdauskaitės, yra sausų atvirų miškų augalas, paplitęs visoje Lietuvoje. Augalo pavadinimas – solidago – kildinamas iš lotyniško žodžio solide, kuris reiškia gydyti. Tačiau šiuo metu, anot pašnekovės, šį augalą sparčiai bando išstumti iš Šiaurės Amerikos užvežta kanadinė rykštenė (solidago canadensis). „Žmonės aktyviai keliauja, o kartu su jais migruoja ir augalai, kurie plinta išstumdami mūsų lietuviškus augalus. Toks agresyvus augalas yra ir kanadinė rykštenė, ar ji, kaip ir lietuviškoji, naudinga sveikatai, nežinau“, – sako botanikė. Anot jos, augalai skiriasi, lietuviškoji rykštenė kuklesnė, jos žiedai ryškiai geltoni, gal šiek tiek didesni, bet sudaro šluoteles, o kanadinės rykštenės – didelės, prašmatnios.

Ar įmanoma išsiversti be vaistų?

Vaistininkė Birutė Michelkevičienė lengvinti šlapimo takų infekcijų simptomus pataria vartojant bruknių arba meškauogių arbatėles. Jų lapuose esanti veiklioji medžiaga arbutinas pasižymi antibakteriniu ir uždegimą slopinančiu poveikiu. „Meškauogės gana karčios, todėl jų arbatėles geriau papildyti kitomis vaistažolėmis, pvz., kraujažolėmis, ramunėlėmis, gysločių lapais, kt.“, – pataria vaistininkė.

Reikia žinoti, kad meškauogių rekomenduojama vartoti neilgiau nei 1 savaitę (4–5 kartus per metus), o bruknių – 3 savaites, kadangi lapuose esantis didelis kiekis rauginių medžiagų dirgina skrandžio gleivinę. Jei jautri skrandžio gleivinė, gali atsirasti pykinimas ir vėmimas. Bruknės mažiau dirgina skrandį, pasižymi silpnesniu poveikiu ir dėl švelnesnio skonio ypač mėgstamos vartoti ligos pradžioje ir pabaigoje.

Uždegimą slopinančiu poveikiu pasižymi ir medetkos, šalavijas, jonažolė, miškinės sidabražolės šaknys, rozmarino lapai, kadagių vaisiai. Esant šlapimo takų infekcijoms, svarbu vartoti ir vaistažolių, kurios pasižymi šlapimo išsiskyrimą skatinančiu poveikiu, – tai beržo lapai, rykštenių žolė, petražolės, asiūklis, dilgėlių lapai, kt. Rykštenė taip pat pasižymi uždegimą slopinančiu, šlapimo takų ir pūslės lygiuosius raumenis atpalaiduojančiu poveikiu, veikia Candida albicans grybelį.
Gydytis galima tik gerai pažįstamais augalais, kurių poveikis yra žinomas ir ištirtas. Juk vaistažolės nėra „nekaltos“. Netinkamai pavartoti net ir labai naudingi augalai gali ne tik neišgydyti, bet ir pakenkti.

Kaip gaminti šlapimo takų infekcijas gydančius žolelių užpilus?

Vaistininkė B.Michelkevičienė pataria, tik pasireiškus pirmiesiems šlapimo takų infekcijos požymiams, t.y. per pirmąją valandą, išgerti mažiausiai 0,5 l, geriau 1 l, skysčių: „Jei neturite vaistinių arbatėlių, tai bent gerkite daug skysčių. Dažnai moterys to nenori daryti, nes supranta, kad skysčiai skatins dažniau eiti į tualetą, o šlapinimasis yra skausmingas, tačiau daug gerti būtina, nes tik vartodamos šlapimą skatinančių preparatų padėsite savo organizmui greičiau išplauti infekciją.“

Vaistininkė B.Michelkevičienė rekomenduoja šlapimo takų infekcijoms gydyti skirtus užpilus gaminti taip: 1–2 valgomuosius šaukštus vaistažolių užplikyti 0,5 l verdančio vandens ir šį skysčių kiekį išgerti per dieną, tačiau ne vienu ypu, o per 4–5 kartus. Geriausia gerti praėjus 20–30 min. po valgio, ir arbatėlė būtinai turi būti šilta. Jeigu atšąla, rekomenduojama ne kaitinti dar kartą, o praskiesti karštu vandeniu ir taip ją sušildyti.

Pagal Rytų mediciną, geriausias laikas gerti arbatėles, skirtas šlapimo takų infekcijų profilaktikai ar joms gydyti, 5–7 val. ryto arba 17–19 val. vakaro. Tai laikas, kada geriausiai veikia inkstai ir šlapimo pūslė.

Skubančios, dirbančioms, neturinčioms laiko pačioms pasigaminti tinkamų vaistažolių mišinių vaistininkė rekomenduoja vartoti jau paruoštų specialių rinkinių, kurių galima įsigyti vaistinėse.

B.Michelkevičienė pataria apie vartojamas arbatėlės pranešti gydytojui, kad nebūtų priešpriešos tarp cheminių vaistų ir vaistažolių. Be to, tokiu atveju vaistažoles rekomenduojama vartoti praėjus mažiausiai 2 val. po cheminių vaistų pavartojimo. Ypač verta žinoti, kad meškauogė šarmina, o furadoninas stabilus tik rūgštinėje terpėje.

Vaistažolių rinkimas taip pat gydo?

Ž.Lazdauskaitės nuomone, rinkti vaistinius augalus reikia tausojant gamtą: „Nuo senų senovės žinoma, kaip žolininkas turi rinktis žoles: aštuonias aplenkiant devintą nuskinant. Kad vaistažolių rinkimas netaptų jų išnaikinimu, pvz., meškauogė yra ilgai augantis ir jautrus augalas, kurį neatsargiai laužant galima ir išrauti. Todėl reikėtų būti taikoje su gamta, kitaip jos gėris bus trumpalaikis. Nepamirškime, kad vaistažolių rinkimas turi ir psichoterapinį poveikį, juk vien pabuvimas, pabendravimas su gamta – didžiulė sveikatos dozė.“



Informacijos šaltinis: www.karjerairsveikata.lt