.jpg)
J.Rubavičiūtės nuotr.
A.Vienuolio „paskenduolė“ Veronika, nesulaukusi mėnesinių gėrė rūtų nuovirą. Tai buvo tų laikų skubioji kontracepcija, deja, Veronikai nesuveikusi.
Visais laikais žmonija bandė rasti būdų, kaip pakoreguoti nėštumų skaičių. Kokia situacija dabar? Kalbamės su Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadove Esmeralda Kuliešyte.Ar lietuvės išprususios šeimos planavimo srityje?
Šeimos planavimas yra ne tik kontracepcija – tai ir valstybės politika, ir žmogaus teisės. Kas iš to, jei vaistinėje yra kontraceptikų, bet moteriai jie neprieinami? Vienai per brangūs, kita apie juos mažai ką žino. Jei moteris žino, kokia kontracepcija jai tinka, jei ta kontracepcija jai prieinama, tai moteris išvengia abortų, nebelieka pamestinukų, vaikų namų.
Gaila, kad neturime lytinio švietimo valstybinės strategijos. Maždaug prieš 15 metų parengtas Šeimos sveikatos įstatymo projektas pradingo kažkur stalčiuose. Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas nėra įtrauktas į prioritetinių Vyriausybės ar LR Seimo darbų sąrašus. Daug politikų vengia reprodukcinės sveikatos temos, nes vieniems trūksta žinių, kiti nenori būti nesuprasti ar apkaltinti menamais negerais kėslais, nes reprodukcinės teisės gina moters pasirinkimą planuoti šeimą, gimdyti, nutraukti nėštumą, teikti informaciją jaunimui ir visuomenei apie šeimos planavimą, lytiškai plintančias infekcijas (LPI).
Dauguma pasaulio šalių reprodukcinės sveikatos klausimus reguliuoja įstatymu ar kitais teisiniais dokumentais. Jei Lietuva domėtųsi ir pageidautų jais remtis, kurdama savo reprodukcinės sveikatos teisinę bazę, greičiausiai gautų „nusirašyti“. Ir ne tik iš turtingų Vakarų šalių. Reprodukcinės sveikatos ir teisių įstatymus yra priėmusios Kirgizija, Gruzija, Armėnija, Latvija, o Estija – senų seniausiai.
Kai valstybiniu lygiu priimami kokie nors sprendimai, kaip mat ledai pajuda. Pažiūrėkite, kaip yra su prevencinėmis programomis, pavyzdžiui, gimdos kaklelio vėžio. Kai valstybė priėmė patikros programą, ilgainiui moterys apie tai sužinojo – iš spaudos, TV, radijo, savo ginekologo.
O kokia situacija Vakarų šalyse?
Dauguma šalių yra priėmusios reprodukcinės sveikatos įstatymus ar įdiegusios programas, ir moterys nuo pat vaikystės globojamos. Strategijose numatoma veikla 10-15 metų į priekį, kad valstybė sumažintų neplanuotų nėštumų, abortų, LPI skaičių. Laikomasi nuostatos, kad lytinis švietimas nėra vien tėvų reikalas, nes tėvai nėra specialistai, jie negali perteikti reprodukcinės sveikatos ir teisių informacijos. Retai kurie tėvai gali savo vaikui padėti spręsti chemijos, fizikos ar matematikos uždavinius vyresnėse klasėse. Tas pat ir su lytiniu švietimu – tai turi daryti pasirengę specialistai, bet nebūtinai pedagogai ar medikai. Užsienyje dažniausiai nevyriausybinės organizacijos turi lytinio švietimo specialistus, kurie, mokyklų kvietimu, rengia užsiėmimus moksleiviams. Jaunuoliai, baigę mokyklą, jau būna gana išprusę, tačiau informacijos srautas nesustoja. Moterų reprodukcinei sveikatai gerinti diegiamos programos, vykdoma neplanuoto nėštumo, vėžio ligų ir LPI prevencija. Sveikatos įstaigos informuoja moteris paštu, elektroniniu paštu, mobiliuoju telefonu, net radijo ryšiu, kad joms reikia pasitikrinti sveikatą. Lietuvoje, žinoma, irgi bandoma jaunimą šviesti. Deja, nekalbama apie užsiėmimų ciklą mokykloje. Mus kviečia skaityti tik pavienių paskaitų.
Išsivysčiusiose šalyse puikiai suvokiamas pavojus sveikatai ir net gyvybei, jei jaunimas bus lytiškai neišprusęs. ŽIV plitimo eroje ir ypač didžiausio paplitimo Afrikos šalyse, nemokamai prezervatyvų galima pasiimti sveikatos centruose, restoranų tualetuose, jaunimo susibūrimo vietose. Yra daug šalių, kurių sveikatos centruose jaunimas nemokamai gauna ne tik prezervatyvų, bet ir kitų kontraceptinių priemonių. Norvegija, Suomija, Olandija, Jungtinė Karalystė, Estija skiria nemokamą geriamąją kontracepciją jaunimui. Paskaičiuota, kad 1 JAV doleris, investuotas į lytinį švietimą ir šeimos planavimą, atsiperka 4 dolerių grąža. Valstybė turi suskaičiuoti, kas jai svarbiau – ar skirti pinigų neplanuoto nėštumo ir LPI prevencijai, ar vėlesniam pacientų gydymui, vaikų namams.
Net puritoniškoje Amerikoje pagaliau atsisakoma vadinamųjų abstinencijos skatinimo programų, moralizavimų, nes atlikus tyrimus paaiškėjo, kad jos nepasiteisino (jaunimo neplanuotų nėštumų ir LPI nesumažėjo). Tad valstybės, skyrusios dideles finansines investicijas abstinencijos programoms, patyrė tik nuostolių. Todėl dabar jaunimas mokykloje mokomas saugotis neplanuoto nėštumo, lytinių infekcijų, lyčių lygybės ir lygių galimybių.
Ar, nepaisant lietuvių kontraceptinio „tamsumo“, abortų dabar mažiau?
Mažėja, nes, laimei, kontracepcijos temai neabejingi dauguma ginekologų, moterų žurnalų, interneto svetainių. Tos moterys, kurios skaito, domisi – tos ir sužino. Jei moteris apsiskaičiusi, naudojasi patikimais kontracepcijos metodais, jai neplanuotai pastoti tikrai sudėtinga. Žinoma, kai kada dėl vartotojo klaidų kontracepcija paveda, pavyzdžiui, nusmunka prezervatyvas, tačiau tada yra skubioji kontracepcija, kuria galima pasinaudoti per 72 valandas.
Bėda ta, kad kontracepciją naudoti brangiau negu pasidaryti abortą. Yra moterų, kurios negali spręsti savo problemų pačios. Joms reikia padėti, tačiau jokios pagalbos jos negauna. Todėl elgiasi, kaip išmano. Vienos pasidaro abortą, kitos išnešioja ir palieka, o dar kitos pagimdžiusios... sudegina krosnyje ar pakasa po obelimi.
Abortų Lietuvoje statistiškai sumažėjo, tačiau juk mažėjo ir gyventojų. Tam tikrose grupėse abortų atliekama tiek pat. Nė kiek nesumažėjo paauglių abortų, moterų iki 25 metų abortų.
Asocialių moterų – tik dalelė. Kodėl abortus darosi išsilavinusios, neskurstančios moterys?
Trūksta informacijos arba ji iškreipta. Hormoninė kontracepcija Lietuvoje nepelnytai pateikiama neigiamai. Be jokių argumentų, pripaišant nebūtų dalykų. Neigiamą informaciją skleidžia katalikiškos organizacijos, bažnyčios atstovai, net kai kurie medikai.
Dažniausi mitai apie kontracepciją – ji kenkia sveikatai, sukelia nevaisingumą, vėžį. Nors moksliniai tyrimai įrodo, kad yra atvirkščiai – hormoniniai kontraceptikai skiriami kaip gydymo priemonė esant daugybei ligų, jie gali išgydyti nevaisingumą, sumažina riziką susirgti lytinių organų vėžiu. Žinių kartais trūksta ir medikams, todėl jų aktyvus dalyvavimas užsienio konferencijose, mokymuose pagirtinas. Pamenu, kaip prieš 8 metus grįžau iš tarptautinės gimdos kaklelio vėžio konferencijos ir užsidegusi pradėjau kalbėti, kad reikia pradėti diegti moterų vakcinavimą Lietuvoje. Tada net kai kurie ginekologai labai tam prieštaravo. Dabar daug užsienio šalių nemokamai skiepija savo paaugles nuo gimdos kaklelio vėžį sukeliančių virusų. Pasaulyje moterų vakcinavimas mokslininkų aptarinėjamas jau daugiau kaip 10 metų, tačiau mūsų valstybė su sprendimais vėluoja...
Ar galima išvesti paralelę, kad išsilavinusi moteris bus labiau išprususi ir kontracepcijos srityje?
Lietuva pirmauja Europoje pagal aukštojo mokslo diplomų skaičių, o pagal lytinį išprusimą velkasi paskutinėse vietose. Esame stipriai atsilikę nuo kitų šalių. Pavyzdžiui, moksleivių apklausa parodė, kad esame treti nuo pabaigos Centrinėje ir Rytų Europoje pagal paauglių informuotumą apie lytinę reprodukcinę sveikatą. Menkas hormoninės (patikimiausios) kontracepcijos vartojimas – jos bijoma, nes vadovaujamasi įvairiais gandais, nesikonsultuojama su gydytoju ar juo netikima, prieštaraujama. Valstybiniu lygiu nesuformuota nuostata apie kontracepciją, nėra sukurtos ir diegiamos šeimos planavimo ar neplanuoto nėštumo prevencijos programos. Tad yra daug chaoso šioje srityje.
O gal moteris atbaido tai, kad dėl kontraceptikų reikia eiti pas gydytoją recepto?
Ši tvarka galioja ir Vakarų Europoje. Tai nėra blogai. Juk kiekvienai moteriai gydytojas gali rekomenduoti kitokią priemonę. Dažniausiai konsultuojantis dėl kontracepcijos pakanka pokalbio, nebūtina ginekologinė apžiūra. Užsienyje sveikatos centruose yra šeimos planavimo kabinetai, kur žmonės ateina tik dėl kontracepcijos, nevaisingumo. Štai Vengrijoje, tokie kabinetai yra kiekvienoje poliklinikoje, ten konsultuoja ne tik ginekologas, bet ir andrologas (vyrų gydytojas). Lietuvoje gydytoją-andrologą sunkiai rasite. Vengrijoje sužavėjo ir kitas dalykas – kiekvienos moters kortelė pažymima simboliu priklausomai nuo ligos, programos, kurioje ji dalyvauja pagal amžių ar sveikatos būklę. Per valstybinį radiją moterys gauna informaciją, kai reikia pasitikrinti, pavyzdžiui kviečiamos pasitikrinti tam tikrą simbolį turinčios kortelėje moterys. Priminimas (pavyzdžiui, gautas SMS žinute) didina budrumą, dėmesį sveikatai. To labai trūksta Lietuvoje. O štai iš prekybos tinklų apie kainų nuolaidas žinutes visi gauna.
Tai, kad nėra valstybinės šeimos planavimo programos, nėra sistemingai teikiama mokslu grįsta informacija apie kontracepciją, pažeidžia moterų teises, jos yra diskriminuojamos ir pažeminamos. Neturėdamos informacijos ir prieinamų reprodukcinės sveikatos paslaugų moterys priverstos rinktis savo sveikatai ir gyvybei pavojingus sprendimus (nevartoja kontracepcijos net tada, kai nėštumas gresia gyvybei, negali pasirinkti savanoriškos chirurginės sterilizacijos, pasirinkti mažesnių intervencinių priemonių ir metodų nėštumui išvengti, kaip skubios kontracepcijos ar medikamentinio aborto). Tai galima būtų vertinti kaip netiesioginį smurtą prieš moteris.
Kontracepcijos istorija
Kontracepcija (contracepcio), išvertus iš lotynų kalbos (lot. contra – prieš, conceptio – apvaisinimas), reiškia – išvengti apvaisinimo. Įvairius kontracepcijos būdus žmonės praktikuoja jau tūkstančius metų.
Egiptas. Egipto papirusuose randama aprašymų, kaip moterys įvedinėjo į makštį kištukus iš sudžiovinto krokodilo mėšlo taip siekdamos išvengti nėštumo. Ne šiaip sau – krokodilo mėšlo „kamščiai“ buvo mechaninis barjeras spermai, be to, krokodilo mėšlas yra šarminis, kaip ir šiuolaikinės spermicidinės apsaugos priemonės. Egiptietės mokėjo pasigaminti ir kontraceptines žvakutes iš sumaltų granato sėklų ir vaško. Granato vaisiuje yra natūralaus estrogeno, ir, gali būti, kad šis egiptietiškas mišinys stabdydavo ovuliaciją panašiai, kaip ir šiuolaikinė piliulė.
Graikija. Aristotelis aprašė tokį kontracepcijos metodą – alyvuogių aliejaus ir medaus mišiniu ištepamas gimdos kaklelis, taip užkertamas kelias spermatozoidams prasiskverbti. Į makštį moterys kišdavosi ir citrinų sultyse suvilgytas jūrų kempines.
Viduramžiai. Populiariausias apsisaugojimo būdas buvo metalinis skaistybės diržas. Ankstesnė skaistybės diržo versija buvo naudojama dar biblijiniais laikais.
Renesansas. Prezervatyvų „tėvu“ laikomas Venecijos mergišius Džakomas Kazanova. Nepelnytai, nes jau seniausiais laikais vyrai naudodavo prezervatyvus, pagamintus iš austinių medžiagų, pavyzdžiui, lino. Savaime suprantama, tokie prezervatyvai buvo mažai veiksmingi. Pirmieji tikrai „veikiantys“ prezervatyvai buvo pagaminti iš avių ar ožkų žarnų, žuvų pūslių. Kazanova prezervatyvus naudojo ne dėl kontracepcijos, o iš baimės užsikrėsti sifiliu.
XIX amžius. Žinios apie apvaisinimą ilgai buvo visiškai menkos. Buvo manoma, kad viską lemia tik vyro sėkla, o apie moterų kiaušinėlius pradėta kalbėti tik apie 1875 metus, kai vokiečių biologas Oskaras Vilhelmas Hertwig aprašė jūros ežių poravimąsi. Jis padarė išvadą, kad apvaisinimas įmanomas tik tada, kai susijungia spermatozoidai ir kiaušinėliai.
XX amžius. Amžiaus pradžioje hormonai vis dar buvo neatrasta žemė medicinoje, kol fiziologas Ludwigas Haberlandas iš Insbruko įrodė, kad menstruacijas reguliuoja hormonai, kuriuos gamina smegenys ir kiaušidės. Prasidėjo ilgų tyrimų, bandymų su gyvūnais ir atradimų maratonas.
1938 m. „Schering“ darbuotojai Hansas Inhoffenas ir Walteris Hohlwegas padarė istorinį atradimą: sukūrė pirmą geriamąjį estrogeną pasaulyje – etinilestradiolį. Net ir šiais laikais ši medžiaga yra beveik visų klasikinių kontraceptinių piliulių sudėtyje. Mokslininkams pavyko pagaminti ir pirmą sintetinį progestino preparatą.
1950 m. Amerikos planuojamos tėvystės federacijos įkūrėja Margareta Sanger (tuomet jau būdama 91 metų) susitiko su biochemiku Gregory Pincusu. Moteris įtikino G. Pincusą, kad būtina sukurti hormoninę kontracepciją, ir kartu su mecenate Katherine McCormick surinko 50000 dolerių jo tyrimams finansuoti.
Pirmoji kontraceptinė piliulė JAV buvo pristatyta 1960 m. kovo mėnesį ir vadinosi „Enovid“, 1961 m. sausio 1 „Schering“ pradėjo prekiauti kontraceptinėmis piliulėmis „Anovlar“ Europoje. Tai, kad nėštumus gali kontroliuoti pati moteris, buvo naujoviška idėja, tad „Anovlar“ buvo pristatytas kaip vaistas, skirtas gydyti skausmingas mėnesines. Jas nėštumo prevencijai galėjo vartoti tik ištekėjusios moterys, gavusios savo vyrų leidimą.
Tą akimirką, kai buvo parduota pirmoji kontraceptinių piliulių pakuotė, prasidėjo kova „už“ ir „prieš“. Į šią diskusiją įsivėlė net popiežius Paulius VI.
Šiandien. Norint išdėstyti, kaip per 50 metų patobulėjo kontraceptinės tabletės, neužtektų šio žurnalo puslapių. Gerokai sumažėjo hormonų dozės ir su tuo susiję šalutiniai poveikiai, kontraceptikai tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Jie ir toliau tobulėja, pavyzdžiui, 2009 metais „Bayer Schering Pharma“ sukūrė naujos klasės sudėtines kontraceptines tabletes „Qlaira“, kurių sudėtyje pirmą kartą panaudotas natūralus estradiolis, identiškas tam, kuris gaminamas moters kūne. Prieš dvidešimt metų suomių mokslininkų sukurta hormoninė spiralė „Mirena“ šiandien yra nepakeičiama priemonė moterims, kurioms reikalinga patogi ilgalaikė kontracepcija - spiralė išskiria progestageną tiesiai į gimdą ir patikimai saugo nuo nėštumo net 5 metus. Jau kelerius metus aktyviai kuriami kontraceptikai vyrams bei priemonės moterims, padėsiančios pačioms reguliuoti savo ciklą (mėnesinių kraujavimą). Šiandien kontracepcija teikia ne vien apsaugą nuo pastojimo, bet ir papildomų privalumų moters sveikatai ar išvaizdai.
Kontracepcija (contracepcio), išvertus iš lotynų kalbos (lot. contra – prieš, conceptio – apvaisinimas), reiškia – išvengti apvaisinimo. Įvairius kontracepcijos būdus žmonės praktikuoja jau tūkstančius metų.
Egiptas. Egipto papirusuose randama aprašymų, kaip moterys įvedinėjo į makštį kištukus iš sudžiovinto krokodilo mėšlo taip siekdamos išvengti nėštumo. Ne šiaip sau – krokodilo mėšlo „kamščiai“ buvo mechaninis barjeras spermai, be to, krokodilo mėšlas yra šarminis, kaip ir šiuolaikinės spermicidinės apsaugos priemonės. Egiptietės mokėjo pasigaminti ir kontraceptines žvakutes iš sumaltų granato sėklų ir vaško. Granato vaisiuje yra natūralaus estrogeno, ir, gali būti, kad šis egiptietiškas mišinys stabdydavo ovuliaciją panašiai, kaip ir šiuolaikinė piliulė.
Graikija. Aristotelis aprašė tokį kontracepcijos metodą – alyvuogių aliejaus ir medaus mišiniu ištepamas gimdos kaklelis, taip užkertamas kelias spermatozoidams prasiskverbti. Į makštį moterys kišdavosi ir citrinų sultyse suvilgytas jūrų kempines.
Viduramžiai. Populiariausias apsisaugojimo būdas buvo metalinis skaistybės diržas. Ankstesnė skaistybės diržo versija buvo naudojama dar biblijiniais laikais.
Renesansas. Prezervatyvų „tėvu“ laikomas Venecijos mergišius Džakomas Kazanova. Nepelnytai, nes jau seniausiais laikais vyrai naudodavo prezervatyvus, pagamintus iš austinių medžiagų, pavyzdžiui, lino. Savaime suprantama, tokie prezervatyvai buvo mažai veiksmingi. Pirmieji tikrai „veikiantys“ prezervatyvai buvo pagaminti iš avių ar ožkų žarnų, žuvų pūslių. Kazanova prezervatyvus naudojo ne dėl kontracepcijos, o iš baimės užsikrėsti sifiliu.
XIX amžius. Žinios apie apvaisinimą ilgai buvo visiškai menkos. Buvo manoma, kad viską lemia tik vyro sėkla, o apie moterų kiaušinėlius pradėta kalbėti tik apie 1875 metus, kai vokiečių biologas Oskaras Vilhelmas Hertwig aprašė jūros ežių poravimąsi. Jis padarė išvadą, kad apvaisinimas įmanomas tik tada, kai susijungia spermatozoidai ir kiaušinėliai.
XX amžius. Amžiaus pradžioje hormonai vis dar buvo neatrasta žemė medicinoje, kol fiziologas Ludwigas Haberlandas iš Insbruko įrodė, kad menstruacijas reguliuoja hormonai, kuriuos gamina smegenys ir kiaušidės. Prasidėjo ilgų tyrimų, bandymų su gyvūnais ir atradimų maratonas.
1938 m. „Schering“ darbuotojai Hansas Inhoffenas ir Walteris Hohlwegas padarė istorinį atradimą: sukūrė pirmą geriamąjį estrogeną pasaulyje – etinilestradiolį. Net ir šiais laikais ši medžiaga yra beveik visų klasikinių kontraceptinių piliulių sudėtyje. Mokslininkams pavyko pagaminti ir pirmą sintetinį progestino preparatą.
1950 m. Amerikos planuojamos tėvystės federacijos įkūrėja Margareta Sanger (tuomet jau būdama 91 metų) susitiko su biochemiku Gregory Pincusu. Moteris įtikino G. Pincusą, kad būtina sukurti hormoninę kontracepciją, ir kartu su mecenate Katherine McCormick surinko 50000 dolerių jo tyrimams finansuoti.
Pirmoji kontraceptinė piliulė JAV buvo pristatyta 1960 m. kovo mėnesį ir vadinosi „Enovid“, 1961 m. sausio 1 „Schering“ pradėjo prekiauti kontraceptinėmis piliulėmis „Anovlar“ Europoje. Tai, kad nėštumus gali kontroliuoti pati moteris, buvo naujoviška idėja, tad „Anovlar“ buvo pristatytas kaip vaistas, skirtas gydyti skausmingas mėnesines. Jas nėštumo prevencijai galėjo vartoti tik ištekėjusios moterys, gavusios savo vyrų leidimą.
Tą akimirką, kai buvo parduota pirmoji kontraceptinių piliulių pakuotė, prasidėjo kova „už“ ir „prieš“. Į šią diskusiją įsivėlė net popiežius Paulius VI.
Šiandien. Norint išdėstyti, kaip per 50 metų patobulėjo kontraceptinės tabletės, neužtektų šio žurnalo puslapių. Gerokai sumažėjo hormonų dozės ir su tuo susiję šalutiniai poveikiai, kontraceptikai tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Jie ir toliau tobulėja, pavyzdžiui, 2009 metais „Bayer Schering Pharma“ sukūrė naujos klasės sudėtines kontraceptines tabletes „Qlaira“, kurių sudėtyje pirmą kartą panaudotas natūralus estradiolis, identiškas tam, kuris gaminamas moters kūne. Prieš dvidešimt metų suomių mokslininkų sukurta hormoninė spiralė „Mirena“ šiandien yra nepakeičiama priemonė moterims, kurioms reikalinga patogi ilgalaikė kontracepcija - spiralė išskiria progestageną tiesiai į gimdą ir patikimai saugo nuo nėštumo net 5 metus. Jau kelerius metus aktyviai kuriami kontraceptikai vyrams bei priemonės moterims, padėsiančios pačioms reguliuoti savo ciklą (mėnesinių kraujavimą). Šiandien kontracepcija teikia ne vien apsaugą nuo pastojimo, bet ir papildomų privalumų moters sveikatai ar išvaizdai.
Straipsnį parengė „Mamos žurnalas“