{mosimage}Mama artinasi prie vaikučio su seilinuku rankoje, arba pristumia arčiau košės dubenėlį, o jis jau protestuoja ir atsisako valgyti. Na kam iš tėvų neteko su tuo susidurti? Nepadeda nei įkalbinėjimai, nei įvairiausios gudrybės, ir juo labiau - gąsdinimai. Bet kokie ginčai: “Valgyk!” – “Nenoriu, nevalgysiu!” – “Neisi nuo stalo tol, kol nesuvalgysi!” – “Ir gerai, sėdėsiu čia amžinai!” – baigsis jūsų pralaimėjimu, nes vis tiek paskutinį žodį tars vaikas.

Be abejo, kiekviena mama svajoja, kad jos vaikas, dėl kažkokių priežasčių netekęs apetito, valgytų noriai (kartais mamos yra įsitikinę, kad vaiko nevalgumas baigsis katastrofa net ir tais atvejais, kai šis maitinasi normaliai). Kai kurios stengiasi bet kokia kaina primaitinti vaiką, net prieš jo valią. Taip jos gali pasiekti vienkartinę pergalę, ir lėkštė tą minutę bus tuščia, tačiau ateityje dėl to gali kilti kitokių sunkumų. Maitinimas prievarta niekada nebūna sėkmingas: atvirkščiai, kuo primygtiniau verčiama valgyti, tuo prasčiau vaikas valgo. Be to, maistas, suvalgytas nenorom, sunkiau pasisavinamas organizme.

Dažnai mamos skundžiasi prastu vaiko apetitu tik dėl to, kad net neįsivaizduoja, kokie iš tiesų yra vaiko mitybos poreikiai, ir iš anksto be reikalo gąsdinasi, nesigilindamos į situaciją. Pavyzdžiui, antraisiais gyvenimo metais, kai vaiko intensyvus augimas šiek tiek sustoja, jis atsisako siūlomo maisto tokiais kiekiais, kaip anksčiau. Tokiais atvejais mamos neturėtų iš viso jaudintis: nes nei vienas mažylis, iš tiesų labai norintis valgyti, neatsisako maisto.

Antraisiais – trečiaisiais gyvenimo metais vaikai dažnai ima nebemėgti košių ir kategoriškai atsisakinėja valgyti pieniškus patiekalus. Mamytei tai yra tikriausia tragedija, tačiau atrodo, kad mažylis laikosi visai neblogai. Nieko nuostabaus: kiek galima valgyti tą patį ir tą patį? Pakeiskite įprastą įgrisusį meniu ir pasiūlykite mažajam užsispyrėliui ką nors naujo (o juk jis niekuo nesiskiria nuo savo mamos, kuriai šiandien norisi kažko saldžiarūgščio, rytoj – sūraus, o poryt – “pati nežinau ko...”). Efektas pranoks jūsų lūkesčius, ir visai gali būti, jog sugrįšite prie košių ir pieniškų patiekalų.

Mokyklinio amžiaus vaikai dažniausiai ima valgyti geriau, tačiau ir čia iškyla tam tikrų problemų dėl specifinio dienos režimo, ne pačios geriausios kokybės “valdiško” maisto, ir tėvų kontrolės trūkumo. Kaip ten bebūtų, vaikui nustojus valgyti, reikia ieškoti priežasties. Jei priežastis slypi chroniškuose susirgimuose, dėl kurių sumažėja apetitas, reikia kuo anksčiau tai išsiaiškinti ir pradėti gydyti bei teisingai sureguliuoti dienos režimą. Kitais atvejais priežastys gali būti įvairios: neteisingai sureguliuotas vaiko gyvenimo ir mitybos režimas, jūsų santykiai, atmosfera, kai sėdite už stalo, psichologinis spaudimas.

Keletas konkrečių patarimų:

· Vaikas turėtų valgyti reguliariai, tomis pačiomis valandomis. Nesiūlykite vaikui maisto, jei dar nepraėjo 3 val. nuo valgio. Tarp pusryčių, pietų, pavakarių ir vakarienės nereikėtų užkandžiauti, valgyti saldumynų, ilgam sumažinančių apetitą.

· Nereikia skubinti vaiko valgyti, bet negalima leisti ir per ilgai užsisėdėti prie stalo. Pietūs neturėtų trukti ilgiau nei 30 min. Būkite kantrūs, maitindami mažylį. Vaikas turi įprasti ramiai ir gerai sukramtyti maistą, nes kramtymo proceso metu išsiskiria daugiau seilių, padedančių organizmui geriau pasisavinti maistą.

· Nereikėtų siūlyti gerti dažnai ir bet kada. Svarbu, kad maiste būtų toks skysčių kiekis, kuris patenkintų augančio organizmo poreikius. Todėl kiekvieno valgio metu turėtumėte pateikti ir skysčių: pusryčiams- pieno, kakavos, arbatos, pietums – sriubos, kompoto, kisieliaus, pavakariams – pieno, kefyro, rūgpienio, arbatos, vaisių (nes dauguma jų turi sudėtyje daug skysčių), vakarienei – kisieliaus, pieno.

· Labai svarbi ir atmosfera valgio metu. Bet kokie įkyrūs įkalbinėjimai, kaip ir riksmai bei grasinimai, visiškai neveiksmingi. Nedarykite griežtų pastabų (“Kaip tu sėdi! Nesikūprink, nuleisk kojas žemyn!”) ir nepeikite vaiko, kai jis valgo. Viskam savas laikas. Stenkitės, kad prie stalo atmosfera būtų džiugi, tegu mažylis mato besišypsančią, o ne susiraukusią mamą.

{mosimage}· Neverskite vaiko valgyti tai, ko jis nemėgsta. Jei mažyliui nepatinka kopūstai, tai kodėl neišvirus jam kitokios sriubos? Leiskite vaikui pasirinkti. Net ir mažylio galima paklausti: “Ko norėtum – kakavos, ar arbatos?” Švelniai ir ramiai siūlykite jam valgio, lygiai taip pat ramiai reaguokite į atsisakymą valgyti. Pamėginkite atvirai neparodyti nepasitenkinimo. Ir nesileiskite į jokius ginčus dėl nevalgymo.

· Gaminkite skaniai ir gražiai pateikite valgį. Tik nepersistenkite, kad neužsiaugintumėte didelio gurmano! Tegu ir mažylis dalyvauja maisto gaminimo procese: bent jau tegu šio bei to užbarsto ant patiekalo ar išmaišo jį.  Vien tai jam gali sukelti apetitą.

· Mokykite valgyti gražiai ir lėles. Susodinkite už stalo lėles, ar žaislus. Padėkite ir jiems lėkštelių, įrankių. Sakykite lėlėms, kad reikia šiek tiek pasilenkti virš lėkštutės, reikia stengtis nepilstyti ir netrupinti maisto, nusišluostyti servetėle. Toks žaidimas padeda mažyliui lengvai išmokti gražių manierų prie stalo, o kartais ir jis pats jus ims mokyti!

Šaltinis: 7ya.ru