Šių metų ruduo – tuščių vilčių ir įtempto laukimo metas nemažai daliai jaunų šeimų: auginančių vaikus iki 2 metų ir dar tik besilaukiančių atžalų. Daugelį metų Lietuvoje parama šeimai buvo orientuota tik į probleminėmis vadinamas šeimas. Dirbantys ir save bei savo vaikus besistengiantys išlaikyti piliečiai ilgą laiką buvo pamiršti. Ir tik šiemet kažkokiu „mistiniu“ ir paprastam piliečiui nelabai suvokiamu būdu šeimos klausimai imti nagrinėti valstybiniu lygmeniu. Kodėl? Kodėl šalia kitų su šeimos gerove susijusių įstatymų ir projektų šių metų rugsėjo 18 dieną imtos svarstyti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisos? Pataisos, kurios dar iki šiol nepriimtos?.. Į galvą lenda įkyri mintis – priešrinkiminis populizmas. Bet ar dėl suteikiamų vilčių turėti geresnes sąlygas auginti vaikus mamos (esamos ir būsimos) turi drebančiomis širdimis stebėti kiekvieną Seimo posėdį, susijusį su rūpimu įstatymu? Ar mums būtina savo atžalas šaldyti lauke laukiant, kad būtų įgyvendinti Konstitucijoje skelbiami teiginiai, ir siekiant įrodyti, kad mums tai svarbu? Tokia yra populizmo kaina? O gal politikai tikrai vertina šeimą (taip pat ir vaikus) kaip prioritetinę valstybės sritį? Tikimės atsakymo sulaukti gruodžio 4 dieną.
Mums aktualaus įstatymo projekto svarstymas sukėlė nemažai diskusijų. Vieni remia tokio pobūdžio siekius, argumentuodami, kad namie auginant vaiką iki trejų metų neįmanoma patenkinti elementariausių jo poreikių, nes motinos gaunamos pajamos nėra adekvačios būtinoms išlaidoms. Kiti bruka pasenusį socialistinį požiūrį bandydami įrodyti, kad moteris ir taip per ilgai yra atitraukiama iš darbo rinkos, netenka kvalifikacijos, o vaikas nukenčia dėl neprofesionalios priežiūros namuose (jų manymu, darželiuose vaikai geriau prižiūrimi, nei augdami su mama!).
Mes, esamos ir būsimos mamos, nusprendėme pasinaudoti Konstitucijos garantuojama žodžio laisve ir viešai išreikšti bei pagrįsti savo nuomonę, paremtą toliau išvardytais argumentais.
Finansiškai užtikrinama galimybė auginti vaiką trejus metus. Nors jau seniai įteisinta galimybė mamai (ar tėčiui) vaiką auginti iki trejų metų, deja, tik nedaugelis šeimų galėjo ja realiai pasinaudoti dėl per mažų vieno dirbančio asmens pajamų. Todėl, pailginus motinystės/tėvystės pašalpų mokėjimą, vaikas galėtų svarbiausius raidai trejus (ar bent jau dvejus) metus augti su artimiausiu žmogumi.
Rūpinimasis ateities kartų psichiniu ir emociniu stabilumu. Pirmieji gyvenimo metai yra kritiniai, nes tuo metu dedami vaiko mąstymo pamatai, kūdikio prisirišimas prie motinos sukuria prielaidas vėlesnėms ilgalaikėms jungtimis su kitais asmenimis – šeimos nariais, draugais – ir vedyboms su kitos lyties asmeniu. Ar gali kas paneigti, kad mūsų kartos atstovų lopšelių lankymas nuo vienerių metukų nėra viena iš priežasčių, kodėl tiek daug šeimų dabar nemoka gyventi kartu?
Be ekonominių ir psichologinių priežasčių, skatinančių kuo ilgiau mažylius auginti namie, labai svarbios vaikų sveikatos problemos ir jų įtaka motinų darbingumui. Tėvams siūlydami vaikus anksčiau leisti į darželius ir eiti dirbti, kad nebūtų prarasta kvalifikacija, politikai nepagalvoja apie tai, kad kuo mažesni vaikai pradeda lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, tuo dažniau jie serga, todėl neretai tėvai net po 2 kartus per mėnesį yra priversti imti nedarbingumo pažymėjimus, už kuriuos mokama iš to paties Sodros biudžeto, o darbdaviai, beje, būna nepatenkinti tokiais darbuotojais. Tad nejučia kyla klausimas – kažin, ar darbo rinkoje paklausūs specialistai, dažnai einantys slaugyti vaikų? Ir ar taip svarbi darbuotojo kvalifikacija nenukenčia nuo nuolatinio pareigų perėmimo/perdavimo?
Priėmus siūlomas įstatymo pataisas iš dalies būtų išspręsta darželių trūkumo problema, nes šiuo metu padėtis tik blogėja: lopšelių-darželių skaičius mažinamas (2000 m. buvo 533 šios ikimokyklinės ugdymo įstaigos, o 2006 m. – 528), o auklėtinių skaičius auga (2000 m. juos lankė 66 597 vaikai, o 2006 m. – jau 70 324). Be to, nors oficialiai skelbiama, kad dalis lopšelių priima vaikus ir nuo vienerių metų, iš tikrųjų 1,5 metukų nesulaukusio vaiko net ir su „dovanėle“ neįmanoma užrašyti (o vidinės darželių taisyklės nustato, kad priima jau savarankišką vaiką, tai yra nuo 2 metų). Mažesniuose miestuose apskritai nėra lopšelių. Tad kur „dėti“ tą vaikelį iki 3 metukų?
Alternatyva vaikų lopšeliams-darželiams – auklės, tačiau jos šiuo metu yra „brangus malonumas“, gerokai apkarpantis šeimos biudžetą, mat auklės išlaikymas dabar kainuoja nuo 1000–1500 Lt per mėnesį (siekiant išvengti didelių mokesčių atlyginimas paprastai mokamas vokelyje, o tai skatina šešėlinę ekonomiką). Atsižvelgiant į vidutinį mėnesinį 2006 metų užmokestį (vyrų – apie 1800 Lt, moterų – apie 1450 Lt), net nekyla abejonių, kad praktiškai visas mamos atlyginimas būtų atiduodamas auklei, tad ar verta jai eiti dirbti ir uždirbti tik auklės atlyginimui ir dar „derėtis“ su sąžine dėl mokesčių nemokėjimo? Tiesa, nereikia pamiršti ir fakto, kad gerą auklę ne taip paprasta susirasti!
Motinystės įvaizdžio formavimas. Priėmus siūlomas įstatymo pataisas valstybės politika pagaliau atsigręžtų į šeimos/motinos teigiamo įvaizdžio formavimą – būtų pradėta vertinti ne tik karjeros laiptais kopianti moteris, bet ir motina, kuri puoselėja šeimą (valstybės pagrindą) bei augina potencialius mokesčių mokėtojus. Kiekviena mama įgytų teisę nuspręsti, kuris darbas jai yra svarbesnis ir vertingesnis (nes apmokami abu), pati pasirinktų, kokią kompetenciją kelti – darbinę ar bendražmogiškąją. Deja, dažnas Seimo narys apie motinystę nevengia kalbėti kategoriškai, nepagarbiai, ironiškai, pašaipiai ir nepakančiai. Liūdna, kad mūsų įžeisti nevengia ir moterys, kurios pačios yra mamos! Po pritarimo įstatymo pataisoms ne vienam ausys linko nuo Seimo narės Birutės Vėsaitės komentarų: „Taip balsuodami, manau, visas jaunas mamas norite padaryti namų šeimininkėmis“ (bet argi kas nors ruošiasi per prievartą uždaryti mus namuose?!), „Aš esu kategoriškai prieš ir skatinsiu Vyriausybę, kad tokiems antieuropiniams ir durniems siūlymams nebūtų pritarta“ ir pan. Itin graudu, kad taip kalbėjo politikė, iki šiol deklaravusi, jog gina mamų su kūdikiais teises, inicijavusi įstatymo pataisos projektą dėl patalpų maitinančioms motinoms įrengimo viešose vietose ir teigusi, kad tam prieštaraujantys valdininkai visų pirma yra nepagarbūs motinai ir jos vaikui.
Europinė patirtis kol kas nesuderinama su realiomis Lietuvos galimybėmis. Nemažai Seimo narių nepritaria ilgesnėms mokamoms motinystės/tėvystės atostogoms ir bando atverti oponentams akis remdamiesi kitų valstybių pavyzdžiais („Ilgiausios atostogos kitose Europos Sąjungos valstybėse yra 15 mėnesių. Kitose valstybėse yra 3, 6, 9, 12 mėnesių“, – Algirdas Sysas; „Europos šalys, net kur kas turtingesnės negu Lietuva, šiandien sau tokios prabangos neleidžia. Tik vienintelėje Olandijoje motinystės atostogos yra pusantrų metų, o kitose užtenka trumpesnių ir, geriausiu atveju, apsiribojama vienais metais“, – Irena Šiaulienė ir pan.), tačiau nereikia lyginti Lietuvos su labiausiai pažengusiomis ES valstybėmis – nors vaiko priežiūros atostogos ten yra trumpos, kitos išmokos už vaikus didelės, todėl mamos turi pasirinkimo laisvę. Būtent dabartinė Lietuvos šeimų situacija verčia turėti savitą paramos modelį, o ne kopijuoti jį iš kaimyninių valstybių. Galbūt po dešimties metų socialinė ir demografinė padėtis pasikeis, bet šiandien reikia atsižvelgi į realias galimybes, o ne dairytis į toli pažengusias šalis.
Motinystės atostogos – galimybė tobulėti kitiems darbo rinkos dalyviams. Ilgesniam motinystės/tėvystės pašalpų mokėjimui nepritaria kai kurie politikai, besirūpinantys Lietuvos darbo rinka (pavyzdžiui, Seimo Liberalų ir centro sąjungos frakcijos seniūnas Vytautas Bogušis teigia: „Mamos turi eiti dirbti, juk jauni žmonės, intelektai neturi sėdėti tarp keturių sienų). Suprantami jų nuogąstavimai, bet juk kol kas, kol neišspręsta darželių trūkumo ir modernizavimo problema, mes negalime ir dirbti, ir auginti vaikų. Ar bus ilgiau mokamos pašalpos, ar ne, vis tiek dauguma mamų liks namuose su vaikais, ir darbo rinka šiaip ar taip nukentės. Kviečiame į šią problemą pažvelgti kitu aspektu. Priėmus siūlomas pataisas darbo rinką papildytų (nors ir laikinai) daugiau gerai mokamų darbo vietų (dideles pajamas gaunančios mamos būtų skatinamos vaikus auginti ilgiau), o tai suteiktų galimybę pasireikšti tuo metu einantiems naujas pareigas. Taip pat pažymėtina, kad tos darbo vietos, kurias laikinai palieka išėjusios motinystės atostogų, yra puiki niša mokslus baigusiems specialistams įgyti patirties, be kurios sunku įsitvirtinti rinkoje.
Gyvybės puoselėjimas nuo pat pradžios. Jei būtų priimtos įstatymo pataisos, neabejotinai sumažėtų abortų skaičius. Šitaip teigiame, atsižvelgdamos į nėštumo nutraukimo priežastis, ir tikime, kad būtų išgelbėta ne viena ką tik užsimezgusi gyvybė – juk prie dažniausių abortų priežasčių minimas šeimų ekonominis nepriteklius ir netekėjusių moterų baimė būti vieniša mama (pragyventi tik iš savo pajamų, kurios vaikui sulaukus pirmųjų metukų sumažėja iki varganų 97 litų, neužtikrinančių net minimalaus gyvenimo lygio). Teigiamas Seimo narių sprendimas priimant šį įstatymą būtų didelis žingsnis gyvybės išsaugojimo ir gimstamumo didinimo link.
Emigracijos mažinimas ir skatinimas sugrįžti. Jaunos emigrantų šeimos mielai sutiktų grįžti gyventi į Lietuvą, jei būtų patvirtintas minėtas įstatymas – mamos gimdytų ir augintų vaikus, o tėčiai įsilietų į darbo rinką. Ilgesnė ir kokybiškesnė motinystė/tėvystė gali paskatinti emigrantus grįžti namo arba sulaikyti tuos, kurie svarsto vykti duonos ieškoti svetur. Daugelyje šeimų kaip tik sprendžiamas šis klausimas – jeigu nebus patvirtintas įstatymas, tėčiai bus priversti ieškoti darbų užsienyje, nes iš „lietuviškos“ algos pagausėjusi statistinė šeima vargiai pragyventų. Be to, jaunas šeimas ypač masina kitose šalyse sudarytos geros sąlygos mamoms vaikus auginti namuose. O ar Lietuva savo piliečiams šiuo požiūriu negalėtų tapti traukos centru?
Adekvati vaikų skaičiui parama dvynukus/trynukus auginantiems tėvams. Šiuo metu vienas pagrindinių argumentų, siekiant sustabdyti ar atidėti įstatymo pataisų priėmimą, – išmokų dvynukus/trynukus auginantiems tėvams susiejimas su gimusių vaikų skaičiumi. Baiminamasi, neva šios pataisõs priėmimas galėtų prieštarauti Konstitucijai – tai yra pažeistų konstitucinius darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principus, asmenų lygiateisiškumo principą ir draudimą teikti privilegijas dėl asmens socialinės padėties. Bet ar pagal dabartinį pašalpų mokėjimo modelį nepažeidžiamas teisingumo principas?
Manome, kad parama dvynukus/trynukus auginantiems tėvams turi būti adekvati vaikų skaičiui. Ne tik dėl dvigubų ar trigubų išlaidų (tai tik vienas ir ne esminis argumentas). Svarbiausia yra tai, kad tokie tėvai, kaip visi piliečiai mokėdami vienodas įmokas Sodrai, pagimdę 2 (3) vaikus iš karto, gali tik vieną kartą pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis ir gauti išmokas. O šeimos, auginančios paeiliui gimusius vaikus, naudos gauna dvigubai ar trigubai daugiau, nes kiekvieną kartą naudojasi suteikta motinystės atostogų teise.
Kitas argumentas – dvynukų ar trynukų tėvai labai „naudingi“ valstybei, nes pasinaudoja tik vienomis nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogomis. Vadinasi, jie dvigubai (trigubai) trumpiau už kitus tėvus nedirba ir ilgiau moka mokesčius, todėl valstybės išlaidos tokioms šeimoms šiuo metu yra dvigubai/trigubai mažesnės. Tad nenuostabu, kad dabartinė socialinės paramos politika kelia nemažai abejonių dėl lygiateisiškumo principo prioriteto mūsų šalyje.
Pateikdamos savo argumentus ir apeliuodamos į sveiką protą bei teisingumą, viliamės, kad gruodžio 4 dieną pagaliau bus padėtas taškas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo svarstyme. Su nekantrumu ir viltimi laukiame galutinio teigiamo sprendimo, kad pagaliau galėtume iš nežinios grįžti į kasdienio gyvenimo vėžes, planuoti ateitį ir ramiai auginti vaikus. Tikimės tautos atstovų supratimo ir pritarimo.
Žydrė Vėtienė,
Vilties nepraradusių esamų ir būsimų mamų vardu
Vilties nepraradusių esamų ir būsimų mamų vardu