Pakankamai dažnai girdim tokią frazę iš nelaimingų ištekėjusių moterų. Kodėl žmonės įsitikinę, kad skyrybos vaikams kenkia mažiau, nei gyvenimas šeimoje, kur meilė seniai išblėsus, o mamos ir tėčio niekas nebesieja? Tik vaikai...Ar tėvai, nusprendę bet kokia kaina išsaugoti santuoką dėl vaikų, nepadaro jiems meškos paslaugos?
Kodėl pora ir toliau gyvena kartu?
Ne taip jau retai poros nusprendžia ir toliau gyventi kartu, nors jausmų nebeliko. Kartais juos sulaiko bendra nuosavybė, kurią ne taip paprasta pasidalinti, o kartais neigiama asmeninė patirtis (vieno ar abiejų sutuoktinių) vaikystėje, kai patiems teko išgyventi tėvų skyrybas, nestabilumo jausmą. Kitus sulaiko kaltės jausmas. Jei materialias problemas dar galima vienaip ar kitaip išspręsti, tai išpainioti psichologinių priežasčių mazgą, verčiantį gyventi kartu dvi priešingybes, atrodo praktiškai neįmanoma.
Keista, tačiau skyrybų labiau bijo ne tie sutuoktiniai, kurių šeimos istorijoje skyrybų niekada nebuvo, o tie, kurių tėvai skyrėsi. Prisimindami slogius vaikystės išgyvenimus jie iš visų jėgų stengiasi, kad tėvų skyrybų scenarijus nepasikartotų. Deja, dažniausiai pakartoja tai, nuo ko stengėsi pabėgti, nesąmoningai patys inicijuodami skyrybas.
Kai kuriems tėvams atrodo, kad vienintelis priimtinas (tiek socialinis, tiek psichologinis) variantas nešti kryžių iki galo, nes šeima kuriama vardan vaikų, nesvarbu kad iš šeimos teliko pavadinimas... Savotiškai iškreiptas atsakomybės jausmas ir didžiulė kaltė.
Ar vaikui gera?
Bendravimas, gyvenimiški pavyzdžiai, požiūris į pasaulį visa tai vaikas gauna šeimoje. Šeima patenkina pačius svarbiausius psichologinius vaiko poreikius, tokius kaip saugumas, bendravimas, meilė. Pilnoje šeimoje dažniausiai mama kuria šiltą ir jaukią emocinę atmosferą. Jos užduotis šeimos artumas, pasitikėjimas, supratimas ir pan. O tėvas dažniausiai atlieka kontrolės funkciją, sukuria vertinimo sistemą, reguliuoja elgesį. Pilna šeima kasdienes problemas sprendžia kartu ir paprasčiau. Vaikas nesijaučia vienišas, nes šalia visada yra mama ir tėtis. Kritines situacijas mokosi įveikti taip, kaip tai daro tėvai.
Besistengiantys išsaugoti santuoką, tėvai rūpinasi vaikų interesais. Jie mano, kad vaikui geriau gyventi pilnoje šeimoje, nors ji ir negali pasigirti puikiais tarpusavio santykiais, nei likti su vienu iš tėvų.
Vaikui niekada nebus gera šeimoje, kurioje tėvai kariauja, net jei tai tik šaltasis karas. Bet kokio amžiaus vaikai labai jautriai reaguoja į namuose tvyrančią atmosferą. Mažesni vaikai reaguoja neurotiškai, suserga: ima mikčioti, kankina nemiga, košmarai, įvairios baimės, šlapinasi naktį į lovą ir t.t. Mažylis nesąmoningai siekia vieno vienintelio tikslo atkreipti tėvų dėmesį į save, kad jie nebesipyktų. Mažyliai sugeba labai greitai persijungti: jie ne namų aplinkoje būna aktyvūs, linksmi, tačiau tai dar nereiškia, jog vaiko nejaudina tėvų santykiai. Visi neigiami išgyvenimai ir energija virsta sveikatos problemomis.
Vyresni vaikai elgiasi agresyviai (ir su tėvais, ir su bendraamžiais), bėga iš namų ar pažeidinėja nustatytas taisykles. Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau jis susigaudo tėvų tarpusavio santykių plonybėse, ir yra linkęs prisiimti kaltę sau. Jis galvoja: Jei mama ir tėtis barasi, vadinasi aš buvau blogas. Vaikas jaučiasi kaltas, nusiminęs, piktas ir išsigandęs. Visi šie jausmai sumažina emocinį mažylio tonusą, savęs vertinimą, atsiranda bendravimo problemų.
Ne mažiau naikinanti jėga yra ir abejingumas. Sutuoktiniai gali susitarti gyventi kartu, visai nesibarti ir kiekvienas sau gyventi atskirą gyvenimą. Iš šalies atrodo ideali šeima, tačiau jų abejingumas atsisuka prieš vaiką: jis jaučia didžiulę tuštumą, vienatvę.
Vaikas užauga slogioje aplinkoje, kur nepriimta atvirai reikšti emocijas, o tai kenkia psichikai. Suaugęs jis gali nesugebėti adekvačiai bendrauti su kitais žmonėmis. Jis nesupras, ko iš jo norima, nes nėra pratęs matyti, kaip tėvai rodo jausmus, o be to, jis ir pats nesugebės išreikšti jausmų, bijodamas būti atstumtas. Paauglystėje įprotis slėpti savo jausmus gali atsigręžti prieš tėvus įvairiausiomis protesto formomis.
Pasitaiko ir tokių situacijų, kad sutuoktiniai ir nesugyvena, ir vienas be kito negali apsieiti... Tai vienas negatyviausių atvejų. Vaikas nesupranta ko iš jų tikėtis: tai taikosi, tai vėl pykstasi, tai skiria jam dėmesio, tai vėl pamiršta apie jo egzistavimą.
Nepakeldami įtampos, vaikus greit mokosi išpešti sau naudos. Nuolat besipykstantys tėvai idealiai tinka manipuliacijoms. Labai paprasta gauti dėmesio, švelnumo ir dovanų, kai palaikai vieną pusę. O kai vienas tarnas turi du ponus, naudos galima išpešti dvigubai daugiau.
Neretai tokioje šeimoje išaugę vaikai, vos sulaukę pilnametystės, skuba sukurti savas šeimas, kad tik greičiau pabėgtų nuo tėvų.
Ką daryti?
Nėra padėties be išeities. Štai keletas galimų variantų:
Ir toliau gyventi kartu. Tik reikia gerai pasverti visus už ir prieš. Jei yra bent menkiausia galimybė susitaikyti, verta pasistengti ir sugriauti nesusikalbėjimo sieną. Tik nereikia į dviejų suaugusiųjų reikalus velti vaikų. Kad ir kokio amžiaus jie būtų, niekada nesupras tikrųjų tėvų nesutarimo priežasčių. Savo jausmų slėpti irgi nereikia. Reikia tik leisti suprasti, kad būna situacijų, kai tėvų santykiai nesiklosto puikiai. Reikia kalbėti su vaiku, ypač jei klausinėja. Vaikus gąsdina tai, ką tėvai nutyli. Jų fantazija piešia kur kas baisesnius vaizdus nei yra tikrovėje. Todėl vaikas neturi būti santykių aiškinimosi scenos liudininku. Jei pora abejoja dėl skyrybų, dar anksti priimti galutinį sprendimą. Be galo taikytis ir vėl skirtis galima tik tuomet, jei šeima dar nesusilaukė vaikų. Jei vaikų yra, reikia atrasti jėgų ir priimti sprendimą, nes abejonės ir neaiškumas slegia ne tik sutuoktinius, bet ir vaikus.
Kartais poros išsiskiria, tačiau ir toliau pykstasi. Nesugebėję išsiaiškinti santykių santuokoje, kariauja ir išsiskyrę. Į savo nesutarimus įtraukia vaikus, mėgina nuteikti prieš buvusį sutuoktinį. Vaikas nekaltas, kad tėvai nesugeba susitaikyti su savo neigiamais išgyvenimais. Geriau būtų savo energiją dabar nukreipti teigiama linkme. Gyvenimas per trumpas, kad švaistytumėme jį kovai su fantomu.
Trečias variantas skyrybos. Vaikas lieka gyventi su vienu iš tėvų, o kitas dažnai jį lanko. Šis variantas būtų idealus, jei buvę sutuoktiniai sutaria, ir vaikas gali su jais abiem bendrauti tiek, kiek jam norisi. Žinoma, kai vaiką auklėja tik vienas iš tėvų, iškyla sunkumų formuojant adekvačius santykius su abiejų lyčių žmonėmis. Tačiau jei prie vaiko auklėjimo proceso prisideda kuo daugiau abiejų lyčių artimųjų ir draugų, jei su vaiku neužsidaroma tarp 4 kambario sienų ir daug bendraujama, sunkumų neturėtų kilti.
Apskritai, skyrybų atveju vaikui prireikia žymiai daugiau abiejų tėvų dėmesio, kantrybės ir meilės. Suaugusiųjų užduotis įtikinti vaiką, kad skyrybų priežastis yra tik jų tarpusavio nesutarimai, ir kad tai jokiu būdu nepakeis mamos ir tėčio santykių su juo. Kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau priima susiklosčiusią situaciją kaip neišvengiamą. Vaikas dar nesusipažinęs su visuomenės stereotipais, todėl jam atrodo gerai tai, kas gerai mamai su tėčiu. Galbūt neverta išsaugoti santuoką tik vardan vaiko, iš altruistinių paskatų, jei mažyliui nėra nei 3 metukų.
Dar vienas variantas vaikas kurį laiką pagyvena pas vieną iš tėvų, vėliau pas kitą. Pavyzdžiui, per mokslo metus gyvena su mama, o vasaros atostogas leidžia su tėčiu. Minusas: gyvendamas dviejose šeimose, vaikas jaučia, kad bet kada gali išeiti pas kitus, jei tik jo kažkas netenkina; pliusas: tikrai vertinantys bendravimą su vaiku tėvai gaus stimulą labiau juo rūpintis, nes jaus nuolatinę grėsmę, kad vaikas pasirinks gyventi ten, kur jam geriau.
Skyrybos yra labai sunki ir nemaloni patirtis, bet tai ne katastrofa. Poros mėginimas bet kokia kaina išsaugoti santuoką, net jei nebeliko nei meilės, nei abipusės pagarbos, vaikui jokios naudos neduoda. Galiausiai, du suaugę protingi žmonės gali išsiaiškinti taip, kad šeima kuo mažiau pajustų neigiamas skyrybų pasekmes, o mažylis suprastų - kad ir kaip toli vienas nuo kito bus mama ir tėtis, jis vis tiek bus jų mylimiausias.
Šaltinis: Mama ir mažylis 2006. Nr. 8