{mosimage},,Šiandien jau nesapnuoju kūdikių, nes šalia ramiai miega dviejų savaičių Augustėlis”, - pradeda pokalbį trisdešimt vienerių metų Olivija. Tiesa, herojė sutiko papasakoti savo istoriją tik tada, kai pažadėjome, kad jos pavardė nebus minima, o vardas pakeistas. Nes tai istorija apie dirbtinį apvaisinimą...
Beje, manoma, kad šiandien Lietuvoje kas septinta šeima turį problemų dėl nevaisingumo.

Susituokė vos baigę mokyklą

,,Kaip manote, kiek metų svajojau aš aukštai iškelti mano ir mylimo žmogaus kūdikį? – retoriškai klausia Olivija? – Nuo pat mūsų santuokos pradžios...“ Keistai skamba, kai paaiškėja, kad pora susituokė vos baigę mokyklą. Abiem tuomet buvo po aštuoniolika. Studijos, draugai, vakarėliai – viskam užteko laiko: ,,jau tada pagalvodavau, kad būtų šaunu turėti vaikutį. Tačiau pirmieji trys metai pralėkė nerūpestingai, kiek saugojomės, kiek nesisaugojome... Nerimauti pradėjau, nuo tos dienos, kai mudu apsisprendėme: norime vaiko... ,,Tą vakarą mudu su Vidmantu ilgai užsisėdėjome mūsų namų virtuvėje, išgėrėme arbatos – jis taip ypatingai pažiūrėjo į akis ir aš supratau, kad vien nuo žvilgsnio galiu pagimdyti kūdikį, – su šypsena mielas akimirkas prisimena Olivija. Tačiau... ir po mėnesio, ir po pusmečio nėštumo testai išdavikiškai rodė tik vieną juostelę...

Nuosprendis - nevaisingumas

,,Po pusės metų jau imi panikuoti, klausinėti, ieškoti medikų pagalbos, darytis tyrimų,” – pasakoja šiandien laiminga mama. Nuosprendis - lyg niūrus debesis – nevaisingumas. ,,Man buvo tik dvidešimt treji metai, kai patikėjau, kad niekada negalėsiu išnešioti mylimo vyro vaiko. Medicinos tyrimai teigė, kad aš sveika ir galiu susilaukti kūdikio, tačiau – Vidmantas ne. Gydytojai teigė, kad greičiausiai tai dėl vaikystėje persirgtos kiaulytės... Štai nuo tada kiekvienas giminaičių raginimas kviestis gandrus ar klausinėjimai – kada susilauksim vaikų – tapo be galo įžeidūs... Save raminau, kad kaip Dievas davė, taip ir lemta. Tačiau labiausiai ramybės nedavė ne žmonės (giminaičiai, artimieji), o sapnai. Aš sapnavau Augustėlio gyvenimą – nuo tos akimirkos, kai jis gimsta iki keistai į mano vyrą panašaus paauglio ... Taip, taip, turbūt galvojate, kad kvanktelėjau?... Gal, nes pati puikiai suvokiau, kad negaliu niekam apie tai pasakoti... Tik darbe praleisdavau vis daugiau laiko – ir man puikiai sekėsi užsimiršti... iki kitos nakties”.

Trečias kartas - nemelavo

Per vieną vakarėlį Olivija apie savo bėdą išsipasakojo vienai tolimai giminaitei - psichoanalitikei. Ji pažadėjo padėti. ,,Kad jūs žinotumėte, kaip buvo sunku vėl Vidmantą prikalbinti darytis tyrimus. Jis nepuoselėjo tuščių vilčių,” – prisimena Olivija. Ir visgi jos nebuvo tuščios. - ,,Šiurpuliukai lakstė visu kūnu, kai gydytojas pasakė – vilčių yra ir ne taip mažai – apie 20 proc., – pasakoja moteris. - Dirbtinis pavaisinimas. Šiandien apie tai galėčiau parašyti knygą – ištyrinėjau visus medicininius veikalus šioje srityje ne tik rašytus Lietuvoje, bet ir anglų bei rusų kalbomis...“ Po vitaminų ir vaistų kurso laiminga diena tokia netapo... Pasirodo, pastojimo procentas 25-30 proc., – kaip tik į jį šeima ir pateko. Antrasis kartas nemelavo – Olivija pastojo ir laukėsi dvynukų... Tačiau dvyliktą savaitę įvyko persileidimas. – ,,Gal dėl to, kad buvo karšta vasaros diena, o gal pasinervavau per kamščius vairuodama automobilį Kauno senamiestyje piko metu...” – iki šiol priežasčių bando ieškoti moteris. Po metų vėl užsirašė naujai procedūrai vaisingumo klinikoje... ,,Vos testas parodė dvi juosteles, išėjau iš darbo. Daugiau rizikuoti negalėjau. Laikas namie neprailgo – daug skaičiau, parašiau netgi mokslinį darbą (kibernetikos srityje) – liko apsiginti,” – laukimo dienas prisimena mama.

Devintame danguje...

,,Visus devynis mėnesius vaikščiojau kaip porcelianinė lėlė... O gimdymas praėjo lyg pasaka – medikai rekomendavo cezario pjūvį. Pusvalandis ir Augustėlis jau pas mus. Prisimenu, uždėjo vaiką ant krūtinės – o ašaros, lyg pupos, viena kitą veja... Jaučiausi devintame danguje. Niekada anksčiau nesu patyrusi tokio svaigaus jausmo. Kiekvienai mamai savo vaikas tikras lobis, drįstu teigti, kad man tai keliasdešitm kartų daugiau... Ir visai nesvarbu, kad lig šiol kabo banko paskola. Juk dirbtinis apvaisinimas valstybės nekompensuojamas. Tarytum mes iš tingumo vaikus ,,planuotume” dirbtiniu būdu... Vien vienos procedūros kaina virš 10 tūkstančių. O mes nesame kokie turtuoliai, tiesiog vidutinė Lietuvos šeima... Paskolą, tikiuosi, per dešimtmetį grąžinsime. Juk esame jauni, energingi, o dabar ir labai laimingi. Negaila nė vieno lito. Juk mudu turime sūnų,” – sako Olivija.

Palinkėjau susilaukti vaikų

Na, o aš skubu paklausti – ko mama palinkėjo Augustėliui, žurnalo ,,Naujagimis“ ir ,,Hansa gyvybės draudimo“ skelbtame konkurse ,,Esu laiminga, kad tu gimei“. ,,Parašiau, kad labiausiai trokštu, jog mano vaikas turėtų savo vaikų... Žinoma, laimės, meilės, sėkmės, o pinigai uždirbami, - šypsosi moteris. - Beje, vos gimusį vaiką apdraudėme investiciniu draudimu. Aš noriu, kad užaugusiam Augustui nieko netruktų. Kol mažas, juo galime rūpintis mes, tėvai. O kaip viskas klostysis vėliau niekas nežino. Gali būti, kad mūsų su vyru pensijos bus tokios juokingos, kaip ir mūsų tėvų... Todėl nusprendėme kas mėnesį po truputį skirti draudimui. Man gera žinoti, kad jau šiandien galiu padaryti kažką prasmingo savo vaiko ateičiai. Kai kažkada savo mamos paklausiau, kodėl ji augino mane vieną, kodėl negimdė daugiau, ji sakė, troškusi, kad man nieko gyvenime netruktų. Skamba savanaudiškai, tačiau niekur tu, žmogau, nuo buities ir materialinių rūpesčių nepasislėpsi. Niekada nežinai, kada jie tave užklups”...

Ar Augustėlis turės sesytę?

O ką dabar sapnuojate? – klausiu pašnekovės. ,,Norėčiau antrojo vaikelio, tačiau jo dar sapnuose nematau. Galbūt dėl to, kad dabar miegu vos po kelias valandas - sūnus vis būdrauja... Kaip manote, gal taip nulemta, kad Augustėlis pas mus turi augti be sesytės?“ – filosofiškai baigiame pokalbį su Olivija, nes prabudo alkanas mažiukas. Mama švelniai jį glaudžia prie krūtinės, o aš, palinkėjusi sėkmės, skubu atsisveikinti.

Laima Matekovienė