Gimdymo skatinimas, Cezario pjūvis pagal pageidavimą ir kitos nereikalingos intervencijos.Akušerinės intervencijos neretai atliekamos dėl patogumo, o ne pagal klinikines indikacijas. Kieno labui sudaromas "patogumas"? Gimdyvė ir jos artimieji turi būti informuoti apie visas su siūlomomis intervencijomis susijusias komplikacijas, šalutinį poveikį, privalumus ir alternatyvas iki gimdymo pateikta išsami ir tiksli informacija padeda gimdyvei apsispręsti.
Šiame straipsnyje aptarsime pagrindines akušerines intervencijas. Be abejo, jos yra būtinos, kai reikia užtikrinti mamos ir kūdikio sveikatą, tačiau kai jos atliekamos gimdyvės pageidavimu, teigiamo poveikio įrodymai yra kontraversiški.
Diskusijos apie padažnėjusias akušerines intervencijas gimdyvių pageidavimu remiasi įrodymais arba jų nebuvimu, bet pamirštama apibūdinti, kam gi yra skiriamas vadinamasis patogumas. Jei sutariama, kad motinos ir vaiko sveikata yra svarbiausias tikslas, tai ir patogumas pirmiausia turėtų būti sudarytas jiems. Gimdymo komanda (personalas) apie savo patogumą (įkainius, laiką, gerovę, reputaciją) turėtų galvoti mažiausiai. Neretai motinos ir vaiko sveikata nukenčia, kai patogumas tampa indikacija intervencijai.
Akušerinės intervencijos, kartais atliekamos be medicininių indikacijų:
Gimdymo indukcija ir skatinimas;Vandenų pūslės praplėšimas;Gimdos dugno spaudimas;Stūmimas iškart po to, kai kaklelis atsivėrė 10cm, bet moteris dar nejaučia noro stumti;Tarpvietės kirpimas; Žnyplių ir vakuumo naudojimas;Cezario pjūvio operacija pagal pageidavimą.
Gimdymo indukcija ir skatinimas
Sveikatos Statistikos Nacionalinis Centras (JAV) skelbia, kad 2002 metais 20.6% atvejų gimdymas buvo sukeltas (indukuotas) - 129% dažniau, palyginus su 1989 metais (1). Gimdymo indukcijos procentas nustatytas pagal visų gimdymų skaičių (1, 2). Žinoma, būna atvejų, kai indukcija būtina (3), bet vis dėlto du trečdaliai indukcijų vyko be medicininių indikacijų (4). Pasak Amerikos Akušerijos-Ginekologijos Asociacijos (toliau - ACOG), gimdymo indukcija turi būti atliekama tada, kai gimdymo privalumai nusveria nėštumo tęsimo privalumus (3). Tačiau ACOG pripažįsta psichosocialines indikacijas (t.y. gimdyvės pageidavimą). Kitų šalių Akušerių Ginekologų Asociacijos yra kategoriškai nusistačiusios prieš psichosocialines indikacijas dėl galimų neigiamų poveikių ir komplikacijų (5, 6). Pageidavimo pripažinimas duotų pradžią visai eilei kitų manipuliacijų ir komplikacijų.
Su gimdymo indukcija susijusių intervencijų ir komplikacijų kaskada (7):
Pasekmės gimdymo eigai: Lovos režimas; judėjimo ribojimas; gimdymo eigos sutrikimas; intraveninė infuzija; intraveninių medikamentų naudojimas; gimdos hyperstimuliacija; neatsistatantys tarp indukuotų sąrėmių vaisiaus tonai; tonų užrašymo netikslumas (dėl stiprios gimdos veiklos); vandenų pūslės plyšimas; virkštelės suspaudimas; vaisiaus tonų realus prastėjimas; iškritusi virkštelė; pirmeigių kraujagyslių plyšimas; infekcija vandenų pūslėje; žymus diskomfortas ir skausmas; epidūrinės anestezijos poreikis; motinos karščiavimas; motinos kraujospudžio kritimas; užsitęsusios kitos gimdymo fazės; stangų nepakankamumas; operacinio gimdymo užbaigimo poreikis.
Vaisiui: Galvutės odos pažeidimai; įvairios hematomos; kraujavimas kaukolės viduje; bilirubino kiekio kraujyje padidėjimas; tinklainės kraujosrūvos ir kt. akių traumas; neurologiniai pažeidimai.
Gimdyvei: Minkštųjų audinių plyšimai; tarpvietės nubrozdinimai, plyšimai, kirpimas; dubens dugno pažeidimai; gresiantys plyšimai būsimų gimdymų metu; infekcija; negijimas; žymesnis kraujavimas; randai; prastas dubens raumenų tonusas; skausmas; seksualinė disfunkcija.
Dažniausiai gimdymo indukcijos atliekamos nustačius netikslų gimdymo terminą, arba jos planuojamos pagal pageidavimą. Gimdos hyperstimuliacija ir dėl to sutrikę vaisiaus tonai žymiai dažniau pasitaiko indukuoto gimdymo metu, nei natūralaus (8). Yra aiškių įrodymų, kad gimdymo indukcija žymiai padidina cezario operacijos tikimybę, ypač pirmakartėms gimdyvėms (11-24).
Vandenų pūslės praplėšimas
Anksčiau manyta, kad vandenų pūslės praplėšimas sumažina cezario operacijos tikimybę ir pagreitina gimdymą, dabar jau aišku, kad ankstyvas vandenų nuleidimas tik padidina gimdymo užbaigimo operacija tikimybę, ir labai nežymiai veikia gimdymo trukmę (3, 23-27). Praplėšimas padidina virkštelės iškritimo riziką, infekcijos, vaisiaus sužeidimų tikimybę, kraujavimą iš pirmeigių kraujagyslių, todėl gimdymo pabaiga neaiški (3, 28. 29). Įrodyta, kad vandenų nuleidimas taip pat susijęs su vaisiaus širdies tonų sutrikimais, dėl ko vėliau atliekama cezario operacija (30, 31). Beveik pusė visų virkštelės iškritimo atvejų sąlygojo akušerinės intervencijos, vandenų nuleidimas. (29).
Gimdos dugno spaudimas
Nors gimdos dugno spaudimas neturėtų būti naudojamas akušerijoje, ši technika vis dar kai kur naudojama, dėl personalo įpratimo (10,32). Nėra publikuotų medicininių įrodymų, kad gimdos dugno spaudimas yra saugus, tačiau yra pakankamai duomenų, kad jis sukelia žalą. Pvz., jis gali sukelti peties išnirimą, kai naudojamas kartu su vakuumu (33). Vaisius patiria brachialinio rezginio traumą, žastikaulio ar raktikaulio lūžius ar net uždūsta (34). Kai kartu naudojami gimdos dugno spaudimas ir žnyplės - gresia hematomos ir nukraujavimai (35). Gimdos dugno spaudimas taip pat padidina spaudimą vaisiaus kaukolės ertmėje ir gali sukelti kraujotakos nepakankamumą, sutrikdyti vaisiaus tonus (36). Kartu spaudžiama ir virkštelė bei placenta, dėl ko vaisiui vystosi hipoksija (36). Nukenčia ir moteris: spaudžiant gimdos dugną, daugėja plyšimų, nubrozdinimų (37, 38). Kiti gimdyvei sukelti pašaliniai reiškiniai yra skausmas, kraujospūdžio kritimas, kvėpavimo sutrikimai, pilvo sienos nubrozdinimai, šonkaulių lūžiai, kepenų plyšimas (32).
Stanginimasis iškart po to, kai kaklelis atsivėrė 10cm, bet moteris dar nejaučia noro stumti
Raginimai stangintis, kai tik pilnai atsidaro kaklelis, yra plačiai paplitę; ypač, naudojant vis daugiau epidurinės anestezijos, nors mokslinių įrodymų, kad tai naudinga, nėra (42). Kai kurie medikai mano, kad taip sutrumpinama išvarymo fazė ir mažinama cezario operacijos tikimybė, tačiau naujausių klinikinių studijų rezultatai tam prieštarauja (43-48). Norint paskubinti užgimimą, moterys raginamos keletą kartų sulaikyti kvėpavimą kiekvienos stangos metu maždaug 10 sekundžių. Taip sukeliamas Vasalva reiškinys: kai sukyla intrakrūtininis slėgis, kraujas iš galūnių į širdį nesugrįžta, o kraujo spaudimas kyla ir čia pat krinta (pablogėja ir placentos kraujotaka) (49).
Tyrimai rodo, kad tokio stanginimosi metu motinos ir vaisiaus kraujyje mažėja deguonies ir didėja anglies dioksido kiekis (49). Kai išvarymas trunka 2 val., progresyviai didėja neigiama tokių pakitimų įtaka vaisiui (50, 51). Ir atvirkščiai, jei laukiama kol po kaklelio atsidarymo moteris panorės stangintis (daugiakartėms tai gali trukti 1 valandą, pirmakartėms iki 2 valandų) ir stangų metu kvėpuojama (taip vadinamas stūmimas atvira gerkle), nekyla jokių kraujo apytakos sutrikimų nei motinai, nei vaisiui (42,52,53).
Stūmimo periodų trukmė turi įtakos vaisiaus būklei: kuo ji ilgesnė tuo didesnis stresas vaisiui (42). Todėl stūmimo periodų nereikia ilginti. Jei leidžiama stūmimui vykti natūraliai, mažėja chiruginių intervencijų poreikis, motina ne taip pavargsta, mažiau traumuojama tarpvietė, mažėja šlapimo nelaikymo ir dubens organų iškritimų tikimybė ateityje (44,45,5456).
Tarpvietės kirpimas
Manyta, kad ši intervencija yra tinkama priemone išvengti dubens dugno audinių plyšimų (37). Naujausi tyrimai rodo, kad pogimdyviniai skausmai dėl plyšimų yra daug mažesni, nei po kirpimo. Toms moterims, kurioms buvo leista suplyšti, seksualinės funkcijos atsistato greičiau, nei toms, kurios buvo kirptos (37).
Kirpimas gali sukelti tolesnes komplikacijas: tolesnį plyšimą, sfinkterių plyšimą, išmatų nelaikymą (38, 39), plyšimų grėsmę būsimų gimdymų metu (60), infekciją ir lėtesnį gijimą (61), didesnį kraujavimą (62), didesnius randus (63), sumažėjusį dubens dugno raumenų tonusą (59), skausmą ir seksualinę disfunkciją (58, 64).
Nors kirpimų pastaraisiais metais žymiai sumažėjo, kai kur jų neskubama atsisakyti (63). 32.7% gimdymų atvejų naudojamas tarpvietės kirpimas (66).
Operacinis vaginalinis gimdymas (naudojant žnyples ir/ar vakuumą)
Ši procedūra reikalinga, kai vaisiaus galvutė stringa, ir kaklelis pilnai atsivėręs (67), tačiau kartais ji panaudojama pagreitinti ir taip normaliai vykstančią išvarymo fazę. Žnyplių ir vakuumo naudojimas sukelia gimdyvės tarpvietės traumas, nubrozdinimus, sfinkterio pažeidimus (62,6771).
Vaisiui gresia galvutės nubrozdinimai, hematomos, kraujavimas į kaukolės ertmę, hyperbilirubinemija, tinklainės kraujosrūvos ir junginės nubrozdinimai, išorinės akies traumos ir neurologiniai pažeidimai (67,72). Tuo tarpu natūralaus užgimimo laukimas nesukelia minėtų komplikacijų (73,74). Remiantis ACOG rekomendacijomis, užgimimo reikia laukti iki 3 valandų pirmakartėms, iki 2 valandų -kitoms gimdyvėms (su anestezija), ir tai yra saugu (67).
Cezario pjūvio operacija pagal pageidavimą
Sudėtinga būtų pasakyti, kiek cezario pjūvio operacijų atliekama pageidaujant pačioms gimdyvėms, nes tokių statistikos duomenų nėra surinkta. Mokslininkai mano, kad 2.21% visų atliktų operacijų JAV 2002 metais, buvo gimdyvių pageidavimu, o tai yra 25% daugiau nei 2001 m.(75). Nors cezario pjūvio operacija susijusi su didesniu gimdyvių sergamumu ir mirtingumu, didesnėmis ligoninių išlaidomis, palyginus su natūraliu gimdymu (1,19,76,77), operacijų šalininkai teigia, kad privalumai nustelbia trūkumus.
ACOG leidinyje Operacija ir paciento pasirinkimas: apsisprendimo etika (2003) ginama moterų teisė pasirinkti operacinį gimdymą, jei situacija yra nuodugniai aptarta ir įvertinta (73). Vis dėlto, kai kurių ekspertų teigimu, turimi moksliniai įrodymai yra nepakankami, todėl svarstymai už ir prieš neturi pakankamo aiškumo (79,80).
Nors studijų šiuo klausimu atliekama daug, labai skiriasi jų dizainas ir atlikimo būdai, todėl gautus duomenis sudėtinga interpretuoti (7981). Ši dilema netrukdo JAV vis didėjančiam gydytojų, sutinkančių operuoti gimdyvių pageidavimu, skaičiui (78,82). Tuo tarpu Didžiosios Britanijos Karališkasis Akušerių ir Ginekologų Intitutas laikosi nuomonės, kad gimdyvės noras negali būti laikomas indikacija operacijai (83).
Pasak etikos specialistų, akušeriai patenka į sudėtingą etinę situaciją bei interesų konfliktą: iš jų reikalaujama informuoti moterį apie visas galimas komplikacijas, bet jiems yra paranku, jei moteris renkasi operaciją. Gydytojams patogiau, nes: didesni mokesčiai, trumpesnis ir planuojamas laikas, mažesnė atsakomybė (84). Motinystės Asociacija neseniai išleido knygą - Ką kiekviena nėščioji turi žinoti apie cezario operaciją (85), kurioje populiariai ir suprantamai pateiktos žinios apie cezario pjūvį. Knyga yra labai teigiamai vertinama daugelio profesinių organizacijų. Ją turėtų perskaityti visos moterys, pageidaujančios operacinio gimdymo (Žr.: http://www.maternitywise.org/home.html)
Cezario pjūvio operacijos privalumai ir trūkumai (pagal 79, 80)
Žala gimdyvei: Didesnis mirtingumas; pilvo organų pažeidimai operuojant; kraujavimas; karščiavimas; infekcijos; skausmas; vėlesnis kontaktas su kūdikiu; ilgesnis sveikimo periodas; ilgesnis buvimas ligoninėje; sąaugos pilvo ertmėje ir dėl to padidėjusi tikimybė kitiems cezario pjūviams ir antriniam nevaisingumui; komlikuoti būsimi nėštumai (negimdinis nėštumas, pirmeigė placenta, placentos atsidalijimas).
Žala vaisiui: Neišnešiotumas; kvėpavimo sutrikimai kuriems reikalingas gydymas deguonimi; vaisiaus nubrozdinimai; kvėpavimo nepakankamumas nukritus motinos kraujospūdžiui dėl anestezijos; sutrikęs žindymas; nepaaiškinamas gimdymo jėgų nepakankamumas būsimo nėštumo metu.
Privalumai gimdyvei: Mažesnė baimė ir nerimas dėl gimdymo; patogumas planuojant vietą ir laiką; skatinamųjų priemonių nenaudojimas; sąrėmių skausmo, žnyplių, vakuumo, tarpvietės kirpimo nebuvimas.
Privalumai vaisiui/naujagimiui: Išvengiama kai kurių gimdymo metu kylančių komplikacijų (vaisiaus dangalų uždegimo, širdies ritmo sutrikimų, virkštelės iškritimo; infekcijų, kurios motinos perduodamos vaikui gimdymo metu: ŽIV, hepatito, papiloma viruso; gimdymo traumų išvengimas (nervų pažeidimų ir kaulų lūžių).
Priešgimdyminės priežiūros svarba
Dauguma sprendimų pasinaudoti čia aptartais akušeriniais patogumais priimami iki gimdymo (skatinimas, operacija) arba tada, kai nebėra laiko tinkamai aptarti visus privalumus ir trūkumus (gimdos dugno spaudimas, ankstyvas stanginimasis, tarpvietės kirpimas, žnyplių, vakuumo panaudojimas ir kt.). Kartais jau gimdykloje paaiškėja, kad operacijos pageidaujanti nėščioji nėra susipažinusi su privalumais ir žala. Todėl labai svarbu, kad moteris būtų supažindinta su visų galimų procedūrų privalumais bei trūkumais dar iki tol, kol atsiduria gimdykloje (88).
Gimdymo įstaigos vaidmuo
Nors pacientams ir leidžiama rinktis, įstaiga turi užtikrinti, kad viskas vyktų saugiai ir pagal rekomendacijas. Sąmoningos motinystės principai reikalauja, kad būtų vykdoma švietėjiška veikla (paskaitos, praktiniai užsiėmimai), kad gimdyves pasiektų teisinga bei išsami informacija. Raštiškas sutikimas turi būti gautas prieš visas pasirenkamąsias procedūras. Jei personalo kvalifikacija ribota, pageidaujamos procedūros negali būti atliekamos (89). Turi būti pasirengta visoms galimoms komplikacijoms, kurios gali ištikti po pageidaujamų pasirenkamųjų procedūrų (savaime aišku, kad gimdymą prižiūrinti įstaiga turi būti pasirengusi atlikti visas mediciniškai būtinas procedūras) (90). Negalima prižiūrėti gimdymo taip, kaip mes įpratę. Nuolatinio tobulinimosi ir progreso turi būti reikalaujama iš visų personalo narių (91).
Gimdyvių ir medikų supratimas apie gimdymą, kaip natūralų procesą, ėmė keistis ne taip jau seniai. Dabar suprantama, kad tai, kas įprasta ir patogu medikams, nėra geriausia motinai ir vaikui. Patogumą dažnai sudaro įkainiai, mažesnės darbo sąnaudos ir bylinėjimosi vengimas (atseit, padaryta viskas, ko pageidauta). Deja, realybė tokia, kad pagal paciento pageidavimą atliktos procedūros ir intervencijos turi priešingą efektą, negu buvo tikėtasi.
Autorius: supermama.lt Forumo dalyvė aldyte
Literatūros sąrašas:
1. Martin JA, Hamilton BE, Sutton PD, Ventura SJ, Menacker
F, Munson ML. Births: final data for 2002. Natl Vital Stat Rep. 2003;52:1114. 2. Zhang J, Yancey MK, Henderson CE. U.S. national trends in labor induction, 19891998. J Reprod Med. 2002;47:120124. 3. American College of Obstetricians and Gynecologists. Induction of Labor. Washington, DC: ACOG; 1999. Practice Bulletin No. 10. 4. Ramsey PS, Ramin KD, Ramin SM. Labor induction. Curr Opin Obstet Gynecol. 2000;12:463473. 5. Royal College of Obstetricians and Gynaecologists. Induction of Labour. London, United Kingdom: RCOG; 2001. Evidence Based Clinical Guideline No. 9. 6. Society of Obstetricians and Gynaecologists of Canada. Induction of Labour at Term. Ottawa, Ontario, Canada: SOGC; 2001. Clinical Practice
Guideline No. 107. 7. Simpson KR, Atterbury J. Trends and issues in labor induction in the United States: implications for clinical practice. J Obstet Gynecol Neonatal Nurs. 2003;32:767779. 8. Crane JM, Young DC, Butt KD, Bennett KA, Hutchens D. Excessive uterine activity accompanying induced labor. Obstet Gynecol. 2001;97:926931. 9. Sapp v Baptist Hospital East. Louisville, KY: April 2004. 10. Simpson KR, Knox GE. Common areas of litigation related to care during labor and birth: recommendations to promote patient safety and decrease risk exposure. J Perinat Neonatal Nurs. 2003;17:110127. 11. Alexander JM, McIntire DD, Leveno KJ. Forty weeks and beyond: pregnancy outcomes by week of gestation. Obstet Gynecol. 2000;96:291294. 12. Cammu H, Martens G, Ruyssinck G, Amy JJ. Outcome after elective labor induction in nulliparous women: a matched cohort study. Am J Obstet Gynecol. 2002;186:240244. 13. Dublin S, Lydon-Rochelle M, Kaplan RC, Watts DH, Critchlow CW. Maternal and neonatal outcomes after induction of labor without an identified indication. Am J Obstet Gynecol. 2000;183:986994. 14. Heffner LJ, Elkin E, Fretts RC. Impact of labor induction, gestational age, and maternal age on cesarean delivery rates. Obstet Gynecol. 2003;102:287293. 15. Horrigan TJ. Physicians who induce labor for fetal macrosomia do not reduce cesarean delivery rates. J Perinatol. 2001;21:9396. 16. Maslow AS, Sweeny AL. Elective induction of labor as a risk factor for cesarean delivery among low-risk women at term. Obstet Gynecol. 2000;95(6, pt 1): 917922. 17. Kaul B, Vallejo MC, Ramanathan S, Mandell G, Phelps AL, Daftary AR. Induction of labor with oxytocin increases cesarean section rate as compared with oxytocin for augmentation of spontaneous labor in nulliparous parturients controlled for lumbar epidural analgesia. J Clin Anesth. 2004;16:411414. 18. Luthy DA, Malmgren JA, Zingheim RW. Cesarean delivery after elective induction in nulliparous women: the physician effect. Am J Obstet Gynecol. 2004;191:15111515. 19. Rayburn WF, Zhang J. Rising rates of labor induction: present concerns and future strategies. Obstet Gynecol. 2002;100:164167. 20. Sanchez-Ramos L, Bernstein S, Kaunitz AM. Expectant management versus labor induction for suspected fetal macrosomia: a systematic review. Obstet Gynecol. 2002;100(5, pt 1):9971002. 21. Seyb ST, Berka RJ, Socol ML, Dooley SL. Risk of cesarean delivery with elective induction of labor at term in nulliparous women. Obstet Gynecol. 1999;94:600607. 22. Sheiner E, Levy A, Feinstein U, Hallak M, Mazor M. Risk factors and outcome of failure to progress during the first stage of labor: a population-based study. Acta Obstet Gynecol Scand. 2002;81:222226. 23. van Gemund N, Hardeman A, Scherjon SA, Kanhai HH. Intervention rates after elective induction of labor compared to labor with a spontaneous onset. A matched cohort study. Gynecol Obstet Invest. 2003;56:133138. Epub 2003 Sep 29. 24. Yeast JD, Jones A, Poskin M. Induction of labor and the relationship to cesarean delivery: a review of 7001 consecutive inductions. Am J Obstet Gynecol. 1999;180(3, pt 1):628633. 25. Fraser WD, Turcot L, Krauss I, Brisson-Carrol G. Amniotomy for shortening spontaneous labour (Cochrane Review). In: The Cochrane Library. Issue 1. Chichester, UK: Wiley; 2005. 26. Segal D, Sheiner E, Yohai D, Shoham-Vardi I, Katz M. Early amniotomyhigh risk factor for cesarean section. Eur J Obstet Gynecol Reprod Biol. 1999;86:145149. 27. Sheiner E, Segal D, Shoham-Vardi I, Ben-Tov J, Katz M, Mazor M. The impact of early amniotomy on mode of delivery and pregnancy outcome. Arch Gynecol Obstet. 2000;264:6367. 28. Hadi H. Cervical ripening and labor induction: clinical guidelines. Clin Obstet Gynecol. 2000;43:524536. 29. Usta IM, Mercer BM, Sibai BM. Current obstetrical practice and umbilical cord prolapse. Am J Perinatol. 1999;16:479484. 30. The influence of elective amniotomy on fetal heart rate patterns and the course of labor in term patients: a randomized study. Am J Obstet Gynecol. 1993;168(6, pt 1):18271832. 31. Goffinet F, Fraser W, Marcoux S, Breart G, Moutquin JM, Daris M. Early amniotomy increases the frequency of fetal heart rate abnormalities. Amniotomy Study Group. Br J Obstet Gynaecol. 1997;104:548553. 32. Simpson KR, Knox GE. Fundal pressure during the second stage of labor. MCN Am J Matern Child Nurs. 2001;26:6471. 33. Bahar AM. Risk factors and fetal outcome in cases of shoulder dystocia compared with normal deliveries of a similar birthweight. Br J Obstet Gynaecol. 1996;103:868872. 34. American College of Obstetricians and Gynecologists. Shoulder Dystocia. Washington, DC: ACOG; 2002. Practice Bulletin No. 40. 35. Minarcik CJ, Beachy P. Neurologic disorders. In: Merenstein GB, Gardner SL, eds. Handbook of
Neonatal Intensive Care. St. Louis, Mo: Mosby; 1999. 36. Amiel-Tison C, Sureau C, Shnider SM. Cerebral handicap in full-term neonates related to the mechanical forces of labour. Baillieres Clin Obstet Gynaecol. 1988;2:145165. 37. Cosner KR. Use of fundal pressure during secondstage labor. A pilot study. J Nurse Midwifery. 1996;41:334337. 38. Zetterstrom J, Lopez A, Anzen B, Norman M, Holmstrom B, Mellgren A. Anal sphincter tears at vaginal delivery: risk factors and clinical outcome of primary repair. Obstet Gynecol. 1999;94:2128. 39. Drummond SB. Assessment of the patient in labor. In: Rostant DM, Cady RF, eds. Liability Issues in Perinatal Nursing. 2nd ed. Philadelphia, Pa: Lippincott William & Wilkins; 1999. 40. Lee WK, Baggish MS, Lashgari M. Acute inversion of the uterus. Obstet Gynecol. 1978;51:144 147. 41. Rommal C. Risk management issues in the perinatal setting. J Perinat Neonatal Nurs. 1996;10:131. 42. Roberts JE. The push for evidence: management of the second stage. J Midwifery Womens Health. 2002;47:215. 43. Fitzpatrick M, Harkin R, McQuillan K, OBrien C, OConnell PR, OHerlihy C. A randomised clinical trial comparing the effects of delayed versus immediate pushing with epidural analgesia on mode of delivery and faecal continence. BJOG. 2002;109:1359 1365. 44. Fraser WD, Marcoux S, Krauss I, Douglas J, Goulet C, Boulvain M. Multicenter, randomized, controlled trial of delayed pushing for nulliparous women in the second stage of labor with continuous epidural analgesia. The PEOPLE (Pushing Early or Pushing Late with Epidural) Study Group. Am J Obstet Gynecol. 2000;182:11651172. 45. Hansen SL, Clark SL, Foster JC. Active pushing versus passive fetal descent in the second stage of labor: a randomized controlled trial. Obstet Gynecol. 2002;99:2934. 46. Mayberry LJ, Hammer R, Kelly C, True-Driver B, De A. Use of delayed pushing with epidural anesthesia: findings from a randomized, controlled trial. J Perinatol. 1999;19:2630. 47. Parnell C, Langhoff-Roos J, Iversen R, Damgaard P. Pushing method in the expulsive phase of labor. A randomized trial. Acta Obstet Gynecol Scand. 1993;72:3135. 48. Vause S, Congdon HM, Thornton JG. Immediate and delayed pushing in the second stage of labour for nulliparous women with epidural analgesia: a randomised controlled trial. Br J Obstet Gynaecol. 1998;105:186188. 49. Caldeyro-Barcia R, Giussi G, Storch E, et al. The bearing-down efforts and their effects on fetal heart rate, oxygenation and acid base balance. J Perinat Med. 1981;9(suppl 1):6367. 50. Bassell GM, Humayun SG, Marx GF. Maternal bearing down effortsanother fetal risk? Obstet Gynecol. 1980;56:3941. 51. Nordstrom L, Achanna S, Naka K, Arulkumaran S. Fetal and maternal lactate increase during active second stage of labour. BJOG. 2001;108:263268. 52. Association of Womens Health, Obstetric and Neonatal Nurses. Evidence-based Clinical Practice Guideline. Nursing Management of the Second Stage of Labor. Washington, DC: AWHONN; 2000. 53. Mayberry LJ,Wood SH, Strange LB, Lee L, Heisler DR, Nielson-Smith K. Second Stage Labor Management: Promotion of Evidence-based Practice and a Collaborative Approach to Patient Care. Washington, DC: Association of Womens Health, Obstetric, and Neonatal Nurses; 2000. 54. Handa VL, Harris TA, Ostergard DR. Protecting the pelvic floor: obstetric management to prevent incontinence and pelvic organ prolapse. Obstet Gynecol. 1996;88:470478. 55. Mayberry LJ, Gennaro S, Strange L, Williams M, De A. Maternal fatigue: implications of second stage labor nursing care. J Obstet Gynecol Neonatal Nurs. 1999;28:175181. 56. Sampselle CM, Hines S. Spontaneous pushing during birth. Relationship to perineal outcomes. J Nurse Midwifery. 1999;44:3639. 57. Private practice physicians perform episiotomy at higher rate than residents and hospital faculty [press release]. Washington, DC: American College of Obstetricians and Gynecologists; 2003. 58. Klein MC, Gauthier RJ, Robbins JM, et al. Relationship of episiotomy to perineal trauma and morbidity, sexual dysfunction, and pelvic floor relaxation. Am J Obstet Gynecol. 1994;171:591598. 59. Sartore A, De Seta F, Maso G, Pregazzi R, Grimaldi E, Guaschino S. The effects of mediolateral episiotomy on pelvic floor function after vaginal delivery. Obstet Gynecol. 2004;103:669673. 60. Peleg D, Kennedy CM, Merrill D, Zlatnik FJ. Risk of repetition of a severe perineal laceration. Obstet Gynecol. 1999;93:10211024. 61. McGuinness M, Norr K, Nacion K. Comparison between different perineal outcomes on tissue healing.
J Nurse Midwifery. 1991;36:192198. 62. Eason E, Feldman P. Much ado about a little cut: is episiotomy worthwhile? Obstet Gynecol. 2000;95:616618. 63. Koger KE, Shatney CH, Hodge K, McClenathan JH. Surgical scar endometrioma. Surg Gynecol Obstet. 1993;177:243246. 64. Hordnes K, Bergsjo P. Severe lacerations after childbirth. Acta Obstet Gynecol Scand. 1993;72:413422. 65. Goldberg J, Holtz D, Hyslop T, Tolosa JE. Has the use of routine episiotomy decreased? Examination of episiotomy rates from 1983 to 2000. Obstet Gynecol. 2002;99:395400. 66. Kozak LJ, Hall MJ, Owings MF. National Hospital Discharge Survey: 2000 annual summary with detailed diagnosis and procedure data. Vital Health Stat 13. 2002;153:1194. 67. American College of Obstetricians and Gynecologists. Operative Vaginal Delivery. Washington, DC: ACOG; 2000. Practice Bulletin No. 17. 68. Handa VL, Danielsen BH, Gilbert WM. Obstetric anal sphincter lacerations. Obstet Gynecol. 2001;98:225230. 69. Johnson JH, Figueroa R, Garry D, Elimian A, Maulik D. Immediate maternal and neonatal effects of forceps and vacuum-assisted deliveries. Obstet Gynecol. 2004;103:513518. 70. Murphy DJ, Liebling RE, Patel R, Verity L, Swingler R. Cohort study of operative delivery in the second stage of labour and standard of obstetric care. BJOG. 2003;110:610615. 71. Robinson JN, Norwitz ER, Cohen AP, McElrath TF, Lieberman ES. Episiotomy, operative vaginal delivery, and significant perinatal trauma in nulliparous women. Am J Obstet Gynecol. 1999;181(5, pt 1):11801184. 72. Need for caution when using vacuum assisted delivery devices [press release]. Washington, DC: Food and Drug Administration; 1998. 73. Cheng YW, Hopkins LM, Caughey AB. How long is too long: does a prolonged second stage of labor in nulliparous women affect maternal and neonatal outcomes? Am J Obstet Gynecol. 2004;191:933938. 74. Eason E, Labrecque M, Wells G, Feldman P. Preventing perineal trauma during childbirth: a systematic review. Obstet Gynecol. 2000;95:464471. 75. Study: patient choice cesarean section rates continue to rise rapidly in the United States [press release]. Lakewood, Colo: HealthGrades; June 29, 2004. 76. Menacker F, Curtin SC. Trends in cesarean birth and vaginal birth after previous cesarean, 199199. Natl Vital Stat Rep. 2001;49:116. 77. Kaufman KE, Bailit JL, Grobman W. Elective induction: an analysis of economic and health consequences. Am J Obstet Gynecol. 2002;187:858863. 78. American College of Obstetricians and Gynecologists. Surgery and Patient Choice: The Ethics of Decision Making. Washington, DC: ACOG; 2003. Committee Opinion No. 289. 79. Hannah ME. Planned elective cesarean section: a reasonable choice for some women? CMAJ. 2004;170:813814. 80. Minkoff H, Chervenak FA. Elective primary cesarean delivery. N Engl J Med. 2003;348:946950. 81. Wax JR, Cartin A, Pinette MG, Blackstone J. Patient choice cesarean: an evidence-based review. Obstet Gynecol Surv. 2004;59:601616. 82. Minkoff H, Powderly KR, Chervenak F, McCullough LB. Ethical dimensions of elective primary cesarean delivery. Obstet Gynecol. 2004;103:387392. 83. National Institute for Clinical Excellence. Caesarean Section. London, United Kingdom: NICE; 2004. Clinical Guideline No. 13. 84. Lyerly AD, Schwartz P. Is the patient always right? Hastings Cent Rep. 2004;34:1314. 85. Maternity Center Association. What Every Pregnant Woman Needs to Know About Cesarean Section. New York: Maternity Center Association; 2004. 86. Association of Womens Health, Obstetric and Neonatal Nurses. Standards and Guidelines for Professional Nursing Practice in the Care of Women and Newborns. 5th ed. Washington, DC: AWHONN; 1998. 87. Joint Commission on Accreditation of Healthcare Organizations. Comprehensive Accreditation Manual for Hospitals. Oak Park, Ill: JCAHO; 2005. 88. Simpson KR, Knox GE. Adverse perinatal outcomes. Recognizing, understanding & preventing common accidents. AWHONN Lifelines. 2003;7:224235. 89. Simpson KR. Cervical Ripening and Induction and Augmentation of Labor. Washington, DC: Association
of Womens Health, Obstetric, and Neonatal Nurses; 1998. Practice Monograph. 90. American Academy of Pediatrics, American College of Obstetricians and Gynecologists. Guidelines for Perinatal Care. 5th ed. Elk Grove Village, Ill: AAP; Washington, DC: ACOG; 2002. 91. Simpson KR, Knox GE. Strategies for developing an evidence-based approach to perinatal care. MCN Am J Matern Child Nurs. 1999;24:122132.
Dėkojame aldytei už straipsnį!