Knygų skaitytojų klubas, 92 laida

ne aš viena tokia jautri, pasirodo Panašiai ir aš po šitos knygos jaučiausi Panaši savijauta buvo po Herriot 'Kas nuostabu ir išmintinga' Neskaitei?
Papildyta:


paskatinta tavojo atsiliepimo, pasiėmiau šią knygą ir aš. Maždaug per tą patį laiką ir įveikiau
Kad ir apie čigonus, bet man patiko. Gal kiek silpnesnė už Vilkų švelnumą pasirodė (bet gal tik pasirodė, nes pirmąją skaičiau seniai), bet vis tiek tikrai nebloga. Ačiū už rekomendaciją

Filmo nemačiau,knygą perskaičiau.Taip ir nesupratau,ar čia gerai parašyta ligos istorija,ar prastas romanas .Man labai šiaip sau.Aš,matyt,nejautri.Senasis karalius tremtyje mane labiau užkabino.
Bet va,kad man Alzhaimeris,tai pagal viską,kas ten aprašyta,laisvai gali būt ...

Į sveikatą "Vilkų švelnumą" parsisiunčiau. Kada nors

Aš vis dar skaitau J. Sansom "Lamentation". Pradėjau dar gegužę ir tik tik įpusėjau. Įdomu, bet kažkaip mažai laiko pavyksta skirti. Klausausi vis dar Rubinos, baiginėju antrąjį tomą. Man kalba labai ten patinka
Dar perskaičiau J.Baltušio biografiją "Gyvenom socializme". Buvo įdomu, bet pats rašymas nepatiko. Ilgiausios citatos, dažnai visai nebūtinos. Toks jausmas, kad reikėjo knygą išpūst iki tam tikros apimties

Spalvingai apibūdinai, tokie "stiliukai" man patinka. Reikės kažką paskaityti.

"Kastratai"

Ačiū
Ir aš džiaugiuosi, kad šioj temoj atsiliepimai mane link tos knygos nuvedė

as dar pilnai garsinei liustracjai, kai kalba apie muzika, jei ivardintas kurinys, pasklausau, kaip jis skamba perklausiau visa pirma dali knygos..labai kabina..einu klausyt antros...nes siaip dabar gyvenime tokios moraliskai sunkios dienos, kad tik bliaut, norisi, sirdi skauda, valgyt nesinori, zodziu kazkokia depresucha su zilimu mane puola knygos klausymas veikia kaip vaistai

Man knygų skaitymai/klausymai taip pat labai padeda.

Seniai beklausiau audio, tiesiog nėra būtinybės. Deja, jaučiu, prarandu dozę malonumo.

Mano paskutinis smagus audio klausymas buvo renkant iš kilimo eglės spyglius - gulomis ir su pincetu

Dar rūsyje darbuojantis visai nieko klausytis..... valgant darant.

E. Po yra viena novelė, man rodos "Žmogžudystė Morgo gatvėje" - pagrindiniai veikėjai labai jau panašūs į Holmsą ir Votsoną, net susimąsčiau kuris nuo kurio nusirašė

Beje, Rowling "Gegutę" dar skaitau - bet lėtai: knyga "sukrenta" į skyrius, po kiekvieno norisi pagalvoti, nėra besotiškumo skaityti nesustojant

Niekad nesu klausius knygos... Daržą ravėdama dažnai pagalvoju, kad labai reikėtų pradėti klausyti, bet čia pat save subaru: kada bepabūsiu su savim Bet jei taip daržai žels, jaučiu, nusibosiu pati sau
Taigi, apie skaitytas knygas.
Dažnai skaitydama didelėm premijom apdovanotas knygas pagaunu save galvojant, ir už ką tos premijos skiriamos ( na, kad ir Miuler...) Jei tikėti pletkininku Rushdie, premijų skyrėjai dažniausiai tų knygų net nėra skaitę, o vertinimaii nelabai skiriasi nuo Eurovizijos kriterijų. Tikrai nežinau. Bet kai skaitau O. Pamuką, jo talentu ir nuopelnais neabejoju. ,,Sniegas" nebuvo ta knyga, dėl kurios eičiau iš proto, bet parašyta žiauriai gerai. Atrodo, pats pasakojimas nėra įdomus (tik jau nesakykit, kad labai įdomus mažo miestelio politinių jėgų noras įsitvirtinti ar mini perversmas). Nepasakyčiau, kad sujaudino ir meilės istorija. Bet parašyta švariai. Nuotaika Pamukas mėgsta pasakojimą savotiškai struktūrizuoti, ir tai man patinka. Tik vienas pastebėjimas: geriau skaityti žiemą, tada tikrai nelabai susigaudysi kur esi - Turkijoje ar Lietuvoje. Žinoma, pamąstymų apie tikėjimą, kūrybą, moralę apstu (net prisiminiau, kad senokai skaičiau Dostojevskį) ir jie, deja, kartais nusibosta, bet atverti puslapį apie sniegą, tyloje sustingusias figūras... ir nebeabejoji tomis premijomis.
H. Murakami ,,Dramblys pradingsta" nuotaika taip pat užima svarbią vietą. Garbės žodis, neperprantu šio autoriaus. Vienas malonumas skaityti tuos apsakymus Pastebėjau, kad labiau užkliuvo tie, kuriuose šalia mistinės nuotaikos ryškėja ir kokia nors problematika. Bet čia jau mano problema
Pradėjau S Rushdie ,,Vidurnakčio vaikus", net gėda prisipažint, kad dar nebuvau skaičius. O kad nepagalvotumėt, kad esu visiška snobė, prisipažinsiu, kad į tarpus suėjo ir Kepler, ir alcheimerio kamuojama Alisa, ir krūva Geritsen lavonų...

Aš irgi
Turbūt esu visiška "vizualikė", sunku tiesiog susikaupti ir klausytis. Prieš kelerius metus važinėdama autobusais klausydavausi "The Economist" straipsnių (prenumeratoriams kiekvieno numerio audio įrašus leidžia parsisiųsti), bet vis pagaudavau save, kad mintys nuklysta ir pusės straipsnio nebeatsimenu. Tai ką jau apie grožinę literatūrą kalbėti
Man net ir klasikinės muzikos koncertuose tas pats - muzika patinka, bet reikia ir vaizdų šalia, kitaip mintys nuklysta. Nebūtinai tai turi būti kokios nors video projekcijos (bet man jos labai padeda susikaupti ) ar veiksmas scenoje. Tinka ir vaizduotė. Jei muzika su žodžiais, tai viskas gerai. Bet jei nėra nei žodžių, nei vaizdų, tai mintys greit nubanguoja.

Į temą - grožinės literatūros vis dar neskaitau, bet tikiuosi vasarą jai rasti laiko. Na nors truputį.
Ta proga šiandien iš knygyno parsinešiau:
- Regimantas Dima "Vilniaus plovas", paantraštė "lietuviškas šnipų romanas". Apie ją iš Facebook sužinojau, reklamavo jos pristatymą Justinas Žilinskas, Rimvydas Valatka ir Haroldas Mackevičius.
- Undinė Radzevičiūtė "180". Nes ji originaliai rašo.
- "Troleibuso istorijos. Geriausių šiuolaikinių apsakymų rinktinė". Po vieną skaitant būtų 15 prisėdimų.

Gal kas jas vartėte ar net skaitėte?

Man Radzevičiūtė, kaip visada patiko. Ir stilius, ir mintis, ir siužeto posūkiai.
Apsakymai įvairūs, todėl ir įspūdis visoks - vieni labiau, gal poros neperpratau. Bet apsakymai tuo ir smagu - kiekvienas vis kitoks, niekada nežinai, ko laukti.
Aš skaitau japonės Yoshimoto Banana "Ežeras". Įspūdis labai keistas. Vis neapsisprendžiu, ar tokia prasta, kad nepagaunu, ar tokia keista, kad neperprantu. Jei nebūtų japonės knyga, vienareikšmiškai rinkčiausi pirmą variantą, bet apie japonus taip negražiai galvoti nedrįstu. Perskaitysiu iki galo, tada, tikiuosi, ir įspūdis bus galutinis.