Knygų skaitytojų klubas, 92 laida

man rodos pereitoje temoje priėjom išvados, kad rašytojas turi teisę turėti savo nuomonę ir politines ar seksualines pažiūras - net jeigu mums jos nepriimtinos - kad ir labai labai.

Ar labai pasidomit kompozitorių politinėmis pažiūromis eidami į koncertą? o jeigu jis dar labai seniai gyveno? o atliekančio kūrinį muzikanto pažiūros labai rūpi?

aš asmeniškai einu klausytis pačio produkto.

Tai kodėl su knygomis turėtų būti kitaip? Beje - o kaip provokiški, proprancūziški, rasiniai ir dar kitokie mąstymai?

Beje - žinot, kad Vagneris ilgai nebuvo grojamas Izraelyje? Kol atsirado žydų, kurie mano, kad tai - nesąmonė.

taigis - jeigu galima, kad rašytojas (plačiau - kūrėjas) būtų gėjus, ar moterų nekentėjas, ar nacistas, arba prievartautojas - tai ir politinis (žinoma klaidingos ) jam leidžiamos

Manęs nedomina jo pažiūros. Bet tai, kad jis pasikėlęs - nepatinka. Tipo, zviazda.

D.Lessing mane kažkada smarkiai nuvylė savo "Penktas vaikas" ir jos tęsiniu. Taigi, kažkodėl nesistebiu, kad ir ši Tau susižavėjimo nekelia. Na, bet o gal dar...

Tikrai turi turėti teisę Bet tikrai neičiau klausytis kai kurių dainininkų ar nepirkčiau kai kurių knygų. Jau vien tam, kad neparemčiau teroristų ar juos palaikančiųjų.
Dabar laaabai atidžiai renkuosi pvz. kosmetiką, saldainius. Juokinga? Gal, bet tiesiog neužmigčiau kitaip.

Į temą... Skaitau daug, klausausi mažiau. Po jau seniai perklausyto Дина Рубина "Желтухин" nieko nebegaliu klausytis. Taip aukštai užkilo kartelė, kad net S. Kingas nebeveža. Желтухин'ą rekomenduoju visoms kam tinka rusų kalba. Nuostabiai, įtaigiai pasakojama šeimos saga, daug muzikos, sodrios kalbos, spalvingų asmenybių. O jau įgarsinimas Bet tai natūralu- įgarsino pati autorė. Tiesa, tai tik pirmoji dalis iš trijų, bet netikiu, kad kitos "sugestų".
Šviežiai perskaičiau "Alamutą". Ką aš žinau... tos dalys apie Hasaną, jo filosofiją ir pan. man buvo labai įdomios, bet visa kita labai suprastino bendrą įspūdį. Pati pradžia išvis nuteikė blogai- tos mergelės soduose buvo išgąsdinę, maniau teks mesti jei ir toliau tokiu stiliumi rašys . Gal kitaip ir negali rašyti apie tuos laikus, gal ir galvosena, jausmai, bendravimas pakankamai autentiški, bet man kaip kokia prasta pasaka

Dar viena tik ką perskaityta- L.Lavastės "Mes. Lietuviai". Gal nederėtų jos vadinti perskaityta, nes neįveikiau turbūt nei pusės. Reto šlykštumo knyga. Nežinau, gal autorė norėjo sukurpti linksmą, visiems suprantamą ir lengvai skaitomą knygą. Toks įspūdis, kad orientuotasi į "24 valandos" (ar kokių ten dar superinių laidų mūsų TV parodo...) žiūrovą ar net dalyvį. Tą, amžinai viskuo nepatenkintą, amžinai valdžios nuskriaustą, amžinai kažko dėl kitų kaltės netekusi ir piktą ant visų, bet tik ne ant savęs.

A, tiesa, J.Nesbo "Sniego senis "perskaičiau . Su visa pagarba ir meile autoriui bei herojui, kilo minčių, kad gal jau reiktų užraukinėti šitą seriją. Istorija susukta puikiai, Hūlė nemažiau mielas, na bet gi kiek galima pagrindinį veiksmą sukti tik aplink pačius artimiausius žmones. Turbūt joks realus pasaulio detektyvas nėra netekęs nei pusės tiek bendradarbių, giminaičių, mylimųjų, šiaip pažįstamų... Kaip vienam vargšeliui Hūlei, man rodos, jau daugokai. Beje, ši mintis man net ne po 7-os knygos kirbėti pradėjo. Turbūt jau po 4 -os kažkoks nerimas "ar ne pernelyg" apėmė. Žinoma, šis mano pabamblenimas nereiškia, kad neskaitysiu likusių, anei, kad neskaityčiau -nioliktos jei tokia būtų

Įdomumo dėlei apklausiau bendradarbius - ar pasidomi skaitomo/klausomo (oi, dailininkus irgi pamiršom) biografinėmis detalėmis. Didžioji, absoliučioji dauguma - ne. Nebent autorius užknisa Išvada - mes tikrai žuvėdros nuo žodžio ėsti.

O dėl parėmimo/neparėmimo - dabar tiek daug dalykų siūloma remti, aukoti tam ir anam, neremti to ar ano
O jeigu žiūrint visai paprastai - tiek rašytojai, tiek kompozitoriai, dailininkai visais laikais stengėsi kuo geriau parduoti savo kuriamą produktą. Nors ir tekdavo prasilenkti su vertybėmis ar siekiais. Tai ir gaunasi - jie parduoda, mes - perkam (ai, gerai, dar iš bibliotekos imam, ir kitokiais būdais suvartojam). Nes dabartiniai rašytojai rašo būtent taip, kad kuo daugiau pirktų. Vadinasi savo auditorijai ir rašo. Ne žvaigždes nuo dangaus raško......


kažkaip ciniškai čia aš

Man tai svarbu paziuros, tiek dailininku (man jie gal esminiai) rasytoju, tiek muzikantu, tiek aktoriu

Tarkim, neskaitysiu, neklausysiu ir ignoruosiu zmones, kurie kokiu nors budu rasizma propoguoja.
Pop kulturoje taip pat. Gal girdejot apei skandala su Top gear vedeju, Jeremy Clarksu. Kad ir koks geras jis butu, jo alga mokama ir mano pinigu (UK kiekvienas butas/namas moka TV licenzija, is tu pinigu, turim geraja BBC. Be jokios reklamos). Is principo nenoriu, kad diedas, kuris viesai gali sau leisti rasistinius juokelius, butu milijonierius is musu sumoketu pinigu. Tokios pacios taisykles galioja ir visiems kitiems.
Jei Frida Kahlo gyva butu, nemegciau as jos labai del politiniu paziuru

gėda, bet apie šią rašytoją ir jos knygas nebuvau girdėjusi, nors fantastiką ir mėgstu


Kažkaip man nelabai svarbu nei autoriaus lytis, nei rasė, nei tautybė. Nebent gal dėl Frajaus iškart nežinojau. Šiuolaikinėse knygose praktiškai visada būna ir autorius/autorė trumpai pristatoma - tą informaciją perskaitau ir žinau. O senesnes knygas ar klasiką skaitydama paprastai pasidomiu, kas per autorius, atsitiktinių knygų nelabai būna.





Specialiai pažiūromis nesidomiu. Bet seksualinė orientacija ir politinės pažiūros ar požiūris į moteris - visiškai skirtingi dalykai.
O jei sužinau apie kūrėją ką nors, kas man labai nepriimtina, kertasi su mano vertybėmis ir supratimu - tada ir jų "produkto", kaip parašei, neimu. Konkretus pavyzdys - perskaičiusi apie vieno žymaus žmogaus poelgį (ne KĄ, o KAIP padarė), nebegaliu į jo koncertus vaikščioti ir nemanau, kad kada eisiu.
Ir su knygomis panašiai būtų. Todėl gal kartais geriau mažiau žinoti
Va ir dėl Kosto Kubilinsko eilėraščių man buvo dilema iškilusi - eilėraščiai super, ką daryti? Pasidomėjau, kaip jo veikla vertinama, pakliuvo vienas straipsnis ir po jo ramiau su vaiku Kubilinsko eilėraščių knygutę skaitydavom.





Aha, ciniškai, kažkaip ne visai velykinė nuotaika gavosi

Man labai skaudu buvo, kai isgirdau Lukjanenko pasisakymus dar negalejau patiketi, kai vyras pasake, kad cia tas mano megstamas
Dar skaudu buvo, kai isgirdau, kad sarase ir Ana Netrebko..todel dabar geriau Elina Garanca klausausi, juolab, kad mecas man tikrai geriau skamba, nei sorpanas kai kur temperamentai aisku labai skirtingi, kur latve, kur ruse juoingiausia, kad budama tokia jau ruse, pasieme Austrijos pilietybe
Vagneris man bendrai.. per sunkus, paziuros irgi veikia
Zodziu, zmogaus kuryba ir jo paziuros yra susije...kiek Neris atsiprasinejo Maironio..kiek zmoniu suvoke, kad padare klaida eidami su tam tikra politika...J. Biliunas...beje vien delto, kad jis parase Pirmaji streika, tarybiniais metasi jo kuryba buvo studentu chrestomatijoje, bet skandalas lietuviu literautos katedroje vyko, kai buvo noreta irodyti, kad Liudna pasaka yra vertingesne uz Pirmaji streika..leke 5 galvos O zmogus buvo tiesiog su sirdies polekiu ir begaliniu jautrumu, teisingumo jausmu, kuris tuo metu siauciant politinem permainom buvo nukrypes i socializma..po to kai zmogus kovojo, kad butu galima skaityti lietuviskai, veze ir paltino lietuviska spauda, kova uz lygybe buvo visai suvokiama ir suprantama, deja, jos vedliai, potekste pasirode beesanti gili apgaule, kuria jis suvoke ir pajuto, delto is tos veikos pasitrauke.

jaučiu ties pabrėžtomis mintis ir apsistosime

Pasirodo aš labai toloerantiška ir siūlau dar labiaus pasidomėti kompozitoriais klasikais - ypač apie tai, ką vienas apie kitą kalbėjo jie net nebūtų norėję viename koncerte skambėti

ir šiaip.... aš tik į kai kuriuos aktorius žiūrėti nenoriu

A man ir gyvų pažiūros nemaišo Tai žmogiška.O tikras Talentas -tai jau dievo dovana ir aš jį gerbiu.Net jei kūrėjas mane vimdo ...kaip žmogus

Muzika nuo knygų skiriasi tuo, kad knygose skleidžiamos idėjos ir mintys Rašytojai turi daug didesnę galią formuodami žmonių pasaulėžiūrą ir nuomonę, o rusai ypatingai tuo naudojasi

Šitas tavo pasisakymas mane pribaigė. Tik pabaigiau savo istorinį trilerį ir pradėjau Мариам Петросян "Дом, в котором...". Iš karto pamačiau, kad namą įsivaizdavau visai kitaip. Iš visų tų aptarimų, recenzijų, vardų išaiškinimų susidariau įspūdį apie kažkokius mistiškus gyventojus, kaip ir dvasias, vaiduoklius ar daiktus. Dabar matau, kad nepataikiau. Bet neriu gilyn ir laukiu atmosferos. Ir dar labai įdomu, kodėl tokie prieštaringi vertinimai. Bet skaitosi labai lengvai.

Kažin, ar tik rusai?

Aš nesakiau, kad "tik", bet kad ypatingai ir perdėtai - tai tikrai na, nebent kokia Šiaurės Korėja pralenkia juos