Paryžius, kokį jį pamačiau

Sakyčiau, Eifelis - labai universalus bokštas. Iš jo galima grožėtis miestu:








ilgai, net kol pradės lietis akyse




šioje nuotraukoje matosi tipiškas "žvaigždinis" pastatų išdėstymas




Arba galima grožėtis gamtos reiškiniais:

Dar bokšte galima ir šį bei tą sužinoti. Vargu, ar labai naudinga, bet...
3-iame aukšte "gyvena" vaškinis p. Gustavas Eifelis su kompanija, be to įrengti stendai su nurodytais atstumais iki pasaulio valstybių sostinių ir jose esančių (arba nesančių) TV bokštų (ar aukščiausių statinių, nesu tikra) aukščiais. Pvz.:


Abu kartus kilom į Eifelį vakare. Abu kartus buvo šalta (tiesiog pasiskundžiau). Bet užtat pamatėm jį ir apšviestą. Įkeliu tik 2014 m. vaizdą, nors 2008 m. parsivežėm geresnės kokybės, deja, jis pasiklydo. Užtat 2014 m. -net 2 nuotraukos.




Dalis apšviesto iš arčiau (2008 m.):


Nukreipę žvilgsnį į priešingą nei Trokadero pusę, pamatome Marso laukus, paryžiečių (ir miesto svečių) mėgstamą poilsio vietą šiltomis dienomis:
taip atrodo iš 2-o aukšto:
'

o taip - iš 3-io:


Didžiai nustebino taip apkarpyta medžių laja. It milžinišku skųstuvu kas būtų praėjęs.. Ir tai ne tik Marso laukuose, tai labai labai daug kur:


Pvz., Liuksemburgo soduose, dar vienoje garsioje Paryžiaus vietoje:

Papildyta:
Liuksemburgo sodai nustebino savo dydžiu ir galėjo nustebinti savo grožiu, jei ne besikaupiantys debesys (kaip paaiškėjo vėliau, jie tik gąsdino...). Savaitgalį ten siūlomos pramogos:
pasivaikščioti, pasikalbėti:




pasiklausyti rotondoje grojančio orkestro:


pasėdėti prie diiidelio fontano:


Papildyta:


kuriame siūloma pramoga vaikams (ir tėvams, kurie vaikystėje norėjo, bet taip ir netapo, nei piratais, nei laivų kapitonais) paplukdyti laivelius:


Laivelius (ir lazdas jiems "stumdyti, jei nėra vėjo) galima išsinuomoti čia:


Nenorintys plukdyti laivelių ir klausytis muzikos, gali žaisti futbolą, smūgiuodami į Liuksemburgo sodų vartus:


Mergaitės ir berniukai, ar pastebėjot, kaip žydi kaštonai???


O dar jie žydi ir taip:

- atsipūtimui siūlau paprasčiausiai paklaidžioti po Paryžių.

Fantastiška architektūra:


taikiai sugyvenanti su, pvz., degaline vidury gatvės (ir vėl - inkliuzas )


Kažkokia kontora Eliziejaus laukuose:


gal skraidina į kosmosą?


Įspūdingas Kamerūno oro linijų ofiso eksterjeras:


Ir namo prieš jas dalis:


Netyčia užklydome į Šv.Lauryno bažnyčią. Pataikėm į mišias. Buvom vieninteliai baltieji.


Šv. Eustachijaus bažnyčios dalis:


Jei neklystu, Keturių vyskupų fontanas (tik vandens nesimato...):

Papildyta:
ir meninė instaliacija, turbūt su labai gilia mintimi ir OHO, kokioj kaimynystėje:


Didelė mažoji prancūzaitė:


ir katinas, kuris gyvena ant sienos:


Butikų vitrinos:





beje, besvarstant, ar eksponatas dar gyvas, tas baltas kailiukas pakrutino ausį...

Su didžiausiu malonumu dar kartą perskaičiau pasakojimą ir peržiūrėjau nuotraukas. Et, pasiilgau aš Paryžiaus

Ir tai dar ne viskas... Dar bus. Tik darbai einasi pasiutusiai lėtai...
Šių metų horoskope buvo parašyta, kad Mergelėms prireiks kantrybės. Bet kad šitiek, ir dar klonuojant fotoreportažą, - tikrai negalvojau...


Ir aš vėl noriu į Paryžių... Bet šiemet kelias veda į Romą. Kad kiek, būtume keliavę į Romą per Paryžių, bet...
Papildyta:
Ir dar viena vitrina:


Ir dar kartelį - Pont des Arts:

2008 m. daug kartų per jį ėjome. Matosi, ar ne?

Paryžiuje galima "įsitaisyti" sparnus!! Ir nebet kokius, o auksinius. Ką aš ir padariau:


Nuo Aleksandro III tilto einant link Eliziejaus laukų, 1900 m. Pasaulinei parodai pastatyti dveji - Mažieji ir Didieji - rūmai, kuriuose eksponuojama daug meno kūrinių. Tai įėjimas į Mažuosius rūmus. Užvertos ir saulės nutviekstos durys atrodo itin prabangiai.


Paryžiečių "Vilniaus (katedros) bokštas" - St.Mišelio fontanas - susitikimų vieta. Labai įspūdingas, su rožinio marmuro kolonomis:


ir gyva skulptūra:


Blusturgis ant šaligatvio Kliši bulvare:


su lapės liekanom:


ir tipiškas paryžietiškas auto (turiu omeny jo kūno nubrozdinimus):


Papildyta:
Dar vienas tipinis vaizdelis - arabų parduotuvėlė, mikro "supermarche"


Vienas iš Didžiųjų bulvarų. Antrame plane - Liuksoro obeliskas Šv.Marijos Magdalenos bažnyčia.


Ta pati bažnyčia pirmame plane:


vidus įspūdingas, ypač altorius:


altoriaus fragmentas:

Dar viena - bažnyčia, kuri jau nebe bažnyčia - Panteonas. Gaila, kupolas uždengtas, nes restautruojamas. Sūnus ėjo į vidų prisistatyti V.Hugo ir kitiems įžymiems prancūzams, o aš makalavausi fotoaparatu aplink. Aikštė prie Panteono tarsi įrėminta trimis pastatais:
Panteonu


D.Didro universitetu (nuotrauka kartojasi, bet man taip reikia)


ir 6-ojo arondismento (man labai prancūziškai skamba šis žodis) merijos (lietuviškai - seniūnijos) pastatu


Iš aikštės prieš Panteoną tarsi upelis išteka gatvė, vedanti link St.Mišelio bulvaro ir Liuksemburgo sodų


joje taip pat radau "inkliuzą", teikiantį nenusakomą džiaugsmą turistams:

nežinau, ar taip buvo sugalvota, bet labai įtartinai tas beveik sumo imtyininkas stovi atkišęs savo nučiupinėtą užpakalį Pranzūziją garsinusiems didžiažmogiams.. Beje, iš priekio jo niekas taip nečiupinėja...

Vaikštinėjame po Paryžių toliau. Garsioji Sorbona


ir skveras su fontanais ir turistais prieš ją:

Papildyta:
Kol kas tiek.
Pratęsimas bus.

Visokio plauko, amžiaus ir skonių praalkusius į savo glėbį džiugiai priima Lotynų kvartalas. Jo "vilionės":












ši nuotrauka mūsų vaikams padarė ypač didelį įspūdį


o čia - įrodymas, kad paryžiečiai praktiški žmonės. - Net ir nudirtas kailis neprapuola.

ir gyva muzika:


Ypatingus prisiminimus apie NUOSTABIUS profitrolius kelia iškaba "Meteora":


Reklama "padaryta", keliaujame toliau.

Papildyta:
Dar vienas įspūdį padaręs pastatas. - Pagalvojau, kad ten reiktų fotografuoti beveik visus pastatus.


ir dar:


Labai jaukus trikampis kiemelis. Gaila, nepavyko perteikti viso jo grožio:

Noriu važiuoti metro. Gerbiami pakeleiviai, lipam į geltonos 1 linijos vagonus ir keliaujam į La Defense. Atsargiai, durys užsidaro.
Tik info. La Defense, pradėtas statyti XX a. vidury, yra didžiausias pasaulyje verslo centras. Praeitame amžiuje jis dar buvo "pakrikštytas" XXI a. rajonu.
Jei atsigręžtume į vadinamos senos statybos daugiabučius ir administracinius bei komercinius pastatus Lietuvos didmiesčiuose, lengvai suprastume, kokį įspūdį turėjo daryti Defensas mūsų turistams (kalbu apie 1990-2005 m.).
Išlipus iš metro vagono, patenkame į šurmuliuojantį požeminį prekybcentrį. Pakilę iš stoties, žagtelime. Įspūdis toks, tarsi būtume atvykę į kitą planetą.








Visi pastatai skirtingi, visi "kabinantys" akį. Beveik atimantys žadą, bet, pažvelgus atidžiau, nusiraminame. - "Inkliuzai" ir žmonės ant pievelės, reiškia - Paryžius!









Papildyta:
Visą šitą "50 pilkų atspalvių" (aš apie spalvas ) rajoną bandoma pagyvinti įvairiais būdais, bet - bent man - tai absoliutūs inkliuzai, esantys ten lyg ir "ne į temą". Tačiau teikiantys savotiško žavesio.





Įspūdingas, sakyčiau vertas Dali vardo, nykštys:




Beje, pirmoje nuotraukoje šalia gaublio formos kino teatro yra užrašas „Le Dome“. Tai – nenustatyto kilometrų kiekio parduotuvinės džiunglės.
Papildyta:
Neparodžiau dar vieno - galbūt turistų tarpe garsiausio - Defenso statinio. Štai ji -
Didžioji arka:


Didžiausia iš visų trijų (kitos dvi: Arka Karuselė šalia Luvro, Triumfo arka Eliziejaus laukų pradžioje), išsidėsčiusių vienoje tiesėje. Sakoma, kad, esant palankiam orui, iš Didžiosios arkos galima akimis nukeliauti iki Arkos Karuselės. Turbūt reik turėti labai geras akis. Tačiau dažniausiai tenka pasitenkinti tik Triumfo arka, iki kurios, atrodytų ne taip ir toli:



Tačiau taip itik atrodo...


Teko skaityti, kad į Didžiąją arką galima pakilti liftu. Nebandėm. Tik pasižvalgėm aplink. - Man visad smalsu, o kas gi kitoje pusėje. Dažnai tai baigiasi vienokiais ar kitokiais atradimais.
Už Didžiosios arkos yra tiltas tarsi į niekur:

(publikuoju 2008 m. nuotrauką, nes ji man gražesnė. 2014 m. kairėje pusėje jau stovėjo keliamieji kranai ir vyko statybos)

ir tokie labai linksmi ir spalvoti nežinau, kas:

Papildyta:
Dar skaičiau, kad dabar Defensas plėsis į tą pusę (už Didžiosios arkos). Matyt, yra tikimybė, kad tiltas nuves prie naujų architektūrinių įdomybių.
Papildyta:
Bent man Paryžius - pakankamai žalias miestas. Vienas iš įdomesnių ir aplankyti rekomenduojamų - Monso parkas. Į jį užvažiavom grįždami iš Defenso. Ir pamatėm štai, ką:
architekto, įrengusio parką, fantazijos užmojus


darbo dieną poilsiaujančius paryžiečius


daug įvairių biustų ir kitų smulkiųjų skulptūrų


gėlynų ir alpinariumų




Gerai, kad visa tai - kaip Bernardinų sodas pas mus - rakinama...

Pagaliau, pagaliauuuu sulaukėme "antro dublio"!!!

Džiugu, nes JI TO NORI , o dar smagiau, nes MES TO NORIM

Hariene, ačiū už puikias nuotraukas ir linksmus aprašymus. Tą grožį aš greit pamatysiu

Ačiū, k**

Kad jau taip laukta - dar kelios nuotraukos iki kito karto.

Dar viena žalia Paryžiaus oazė - Rodeno muziejus. Dalis kūrinių eksponuojama po atviru dangumi įspūdingame sode:


išnaudojamos visos įmanomos vietos


garsiajam Mąstytojui sudarytos VIP'inės sąlygos:


rodeniškoji Pragaro vartų versija:


muziejuje eksponuojami mažesnės apimties (bet tik apimties, o ne vertės) darbai:


pvz.,romantiški


kupini ilgesio


primenantys kitų garsių kūrėjų darbus (šį pavadinčiau E.Munko "Šauksmo" skulptūrine versija)

Amžinasis pavasaris pagal Rodeną nėra didelių gabaritų ir atrodo taip:


Pabaigai palikau tai, ką LABAI norėjau pamatyti "iš arti" dar nuo mokyklos laikų.
Ponios ir ponai, Ogiusto Rodeno "Bučinys":


Teisybės dėlei, reiktų pasakyti, kad Rodeno muziejuje yra ši skulptūra iš balto marmuro, o jos bronzinis "analogas" - prie Oranžeri muziejaus Tiuilri.

Tai, ką parašysiu, mano Mamai tikrai patiktų. Pasakius "A", reikia sakyti ir "B". - Jei jau "užkabinau" vieną menininką, teks keliauti į Paryžiaus "menų inkubatorių" (teatleidžia man Paryžius šiuos žodžius), įvairiomis istorijomis apipintą ir DAUG VISKO mačiusį Monmartrą.
Galbūt nuotraukų nebus daug (atrenku jas proceso eigoje), bet ir vaikščiota ten žyyymiai mažiau, negu norėtasi. Turėdama pakankamai laiko, tikrai išmaišyčiau visas gatveles. Deja. unsure.gif
Turėdama galimybę, visada važiuočiau tik mėlyna 6 metro linija ir išlipčiau Anvers stotelėje. Todėl, kad, truput paėjus į priekį, reikia įsukti į gatvelę dešinėje, kurioje daug arabų suvenyrų, dėvėtų ir naujų (neišpirktų) rūbų , audinių, kurių rietimai guli lauke, ir pan. parduotuvėlių. Tokia materializuota "kvartalo dvasia".

tos gatvelės pabaiga matosi nuotraukoje apačioje:


audinių parduotuvės "prekystalis":


Kalvos, ant kurios puikuojasi toks savotiškas Monmartro forpostas - Šv.Jėzaus širdies bazilika


papėdėje pasitinka gyva skulptūra. Ir kaipgi be eilinės karuselės?


Gerai jau, gerai. Šįsyk ir man ji "vietoj ir į temą"...

Karuselės stogelis, šiek tiek pasilypėjus:


Link Bazilikos kylam laiptais (yra galimybė pasikelti funikullieriumi arba Mažuoju Monmartro traukinuku). Pakeliui - matyt, atsigaivinimui, yra fontanas, bet jo mažai matosi:

Tiksliau, praktiškai nesimato,. kad tai fontanas.. - Jis centrinėje arkoje.

Kad nepabostų tie patys laiptai, tenka pasilypėti ir tokiais:


Kuo arčiau Bazilika, tuo daugiau žmonių:


Faktiškai čia viena iš kelių nemokamų Paryžiaus apžvalgos aikštelių.
Papildyta:
Kuo mes ir pasinaudojame. Ech, PARYŽIUS:








Šioje nuotraukoje gerai matyti tai, kas man "užkliuvo". Tiek ventiliacinių kaminėlių vienoje vietoje gyvenime nesu mačiusi. l Darau prielaidą, kad paryžiečiai labai rūpinasi savo namų kvapu.
Kalbu apie štai, ką:


Tikras ventiliacinių kaminėlių miškas.
Ne į temą, bet. - Analogiškai Tunise ant namų satelitų lėkščių miškai.
Papildyta:
Laikas atsigręžti į Baziliką. Jei trumpai, tai dar vienas architektūrinis sprendimas, padalinęs paryžiečius į minimum dvi stovyklas (kaip ir Eifelio bokštas, Les Halles kompleksas po žeme bei kiti). Vieniems kliuvo bizantiškas stilius, kitiems - vieta, tretiems pats faktas. Bet ji, panašu, jau pergyveno visus.
Pačią Baziliką jau pamatėme, o čia šoninis bokštas (varpinė):


Viduje fotografuoti, deja, draudžiama. Visai. Užtat galima uždegti žvakelę. - Vienok, tai net ir ne "kompensacija", nes kitur galima ir viena, ir kita.

Apėję ratą, "neriame" į Monmartro gatvelių raizgalynę. Sutinkame Mažąjį traukinuką (kol sūnus išsitraukė fotoapartą, garvežys"nurūko" į priekį):


praeiname pro suvenyrų kioskus ir gatvės dailininkus (gal ir blogai, kad gailėjom laiko pozavimui ):