Ir aš manau, kad daugialypiai jausmai. Juk kiek žmonių, tiek kiekvieno skirtingai priimama liga, reakcija ir panašiai. Baimė, depresija, kiek užeina sveikiems žmonėms, o kai tu esi susidūręs su sunkia liga, natūralu viskas.
Vyras planuoja kur leis laiką išėjęs į pensiją, bet tai nereiškia, kad nėra visokių prieštaringų jausmų. Tik nekalba apie tai. Ir gydymo pabaigos toli gražu nesimato, tai dar kitaip.
Mano sesuo nenorėjo nieko, nors rodos gydymas baigtas, kaip ir gyveni toliau. Bet depresija lindo ir šaknijosi. Vaistų negalima, dėl kitų vaistų sąveikos. Ypač sustiprėjo fiziškai silpnėjant, visokiems negerumams lendant. Vis tik ramiai išgyventa 4 metai, recidyvas, o po jo baimė, kad tai gali pasikartoti. Kaip nugalėti ją, matyt kiekvienam, skirtingai, veiklos, veiklos reikia. Dabar kai matau sesę kokia sustiprėjus ir atsigavusi po šios operacijos širdis džiaugiasi, fiziškai stipresnė gerokai, baimių mažiau, nuotaika gera, vėl planai daržų sodinimo. Nusiminė, kad vis tik konsiliumas nusprendė, kad sugerti kursą chemijos, nuraminom, jei reikia, tai reikia. Galimybė visiškai įveikti ligą, vyras geria antri metai vardan sveikimo. Bet ji prieš tai buvusią paralyžiuotą ranką šiandien suspaudžia stipriai, net nesitikėjau kaip
Šviesios atgimimo šventės visoms ir Jūsų šeimoms. Svarbiausia visi kartu, šeimos rate, tarp mylimų, kam tenka leisti laiką ligoninėse ypač daug daug stiprybės. Vilties ir tikėjimo visiems Kruopelė pernai Velykų (niekaip neįkelia foto, belieka prisiminti žalumos ir šviesos bei žiedų)