Paimk mane, drauge, už rankos (54 tema)

Gera skaityti tikėkimės kad nuovargis nuo tos karuselės
Une tik šiandien atsakymą gavote

Man viskas kur kas sudėtingiau buvo, iki to paveiksliuko, kurį čia įkelei, perejau visas 5 fazes, susirgus šia liga, kurias apraše Elisabeth Kubler-Ross,
Iš pat pradžių tikrai man buvo NEIGIMAS, sakiau, nesąmonė, aš sveika, negali būti, gydytojai klysta, čia tikrai klaida... Nors mintyse protarpiais iškarto save laidojau ir įsivaizdavau gulinčia karste....
Tada perėjau į kitą fazę tai PYKTIS, klausiau "kodėl MAN taip nutiko?", va Petrė iš anos laiptinės girtuoklė, rūkorė ir nieko,sveika...
Vėliau sekė DERYBOS su gydytojais, tariausi, klausinėjau ar man padės, ar tikrai gyvensiu ir viskas man bus gerai...
Vėliau apėmė LIŪDESYS, ieškojau sergančių tokia pačia liga, kurie galėtų patvirtinti, kad ligą galima įveikti.
Ir SUSITAIKYMAS.
"KOVA" arba dar kiti sako "DRAUGYSTĖ" su liga.
Man labiau patinka "kovoti" nei "draugauti" su liga.


Aš šiandien gavau atsakymą, iš genetiko, neturiu BRCA1, BRCA2 genų mutacijų. Dabar bus antras tyrimo etapas.
O šiaip jaučiuosi normaliai. Tik kojos dar baisiai užtirpusios, nei kiek negerėja
Tikriausiai per mažai laiko praėjo dar...
Po mėnesio vėl darys KT ir kitą savaitę markeris.
Vien nuo minties baisu darosi, bijau sužinoti atsakymą, gerai, jeigu geras tas atsakymas, o jeigu ne....
Kažkada skaičiau interviu Daliaus Mertino, jis sakė, kad jam buvo kur kas baisiau, sužinojus, kad kai liga antrą kartą atsinaujino, nei sužinojus apie ligą pirmą kartą.
Dar kažkur skaičiau, kad tikroji kova su liga prasideda tik anrąjį kartą ligai sugrįžus, galvoju, kad čia gal kažkurios forumo dalyvės išsakyti žodžiai buvo, kurie privertė mane susimąstyti...



Vis pagalvoju apie Willow, ar kas turite kokių nors žinių apie ją? bijau blogiausio...

Temoje tik skaitinėju,bet kasdien užeinu dėl Willow.. Kur ji?Gal kas bendravo?..

Leonile, gal pasikonsultuokit su neurologais, reabilitacijos reiktų. Žinoma nedaug laiko po chemoterapujos.
Bet vyrui ir chemijų metu būdavo paskirta kineziterapeuto pratimai, kad išmokti kaip mankštinti kojas. Vyras tik po gero pusmečio judina kojų pirštus, nors nejautrūs bet jau judina.

Nėr teisybės, vyras pritarė. Slogu. Tik įsivaizduoti galiu kaip sesuo jaučiasi. Gana ramiai kalbėjo telefonu, o kas verda viduje. Ištikrųjų antras trečias kartas baisu, nes žinai kas laukia. Pooperacinis laikotarpis, gydymas. Švitinimai, pašaliniai ir visa kita. Juo labiau kai tokia opeeracija palieka vienokias ar kitokias pasekmes.
Dieve, taip norisi, kad visi sveiktų sklandžiai...

Kaip tik šiandien blog'e įrašą padariau apie tas stadijas nuodugnų. buvo pačiai įdomu atsimint ką išgyvenau...

Leonile, ypač mūsų atveju labai baisus recidyvas. Vien nuo minties vidurius suka. Noriu markerį pasidaryt, bet bijau

Aš gal ką žinosiu greit.

O mes mokomės vaikščioti iš naujo. Jau kelis žingsnelius paeinam su vaikštykle. Labai laukiam antros chemijos, bet dar operacinis pjūvis nesugijo, tai atidėjo pirmadieniuj. Leukocitų mažoka.

Stiprėkit.

labas rytas visom .As irgi ilendu paskaitau.kad willow nesugrizo...ir atgal i pogrindi Vyrui siandien tyrymu atsakymas.nuo to viskas priklausys.ar vis del to veiksminga chemija.ar testi gydyma.nerimas didziulis ir zodziais neaprasomas.Vyras jauciasi taip pat.buna geriau buna blogiau.bet gyventi galima.As pati labai pavargau .du vaikai ir du ligoniai namie duoda savo...Visom ir visiems sveikatos.

Nesvarbu kur operacija Skmbinkit ir tarkitės. Auglio mėginį pasiimti atvažiavo Striogos rezidentas, o kraują aš pati konteineriuose vežiau. Susitarti tikri įmanoma.


4 stadija, dar nereiškia pabaigos. Tai reiškia tik atkaklios kovos pradžią


Ta pirmąja nuotrauka norėjau pasakyti, kad žemė visiems be išimties išslysta iš po kojų, sužinojus diagnozę.


Kiekvieną dieną vis daugiau žingsnelių bus. Leukocitus pasikelsit
ida1, laikau kumsčius, kad atsakymas būtų-chemija padeda.

Nežinau ar skyrelyje kur gyvena viltis, galiu aprašyti liūdesį ir neviltį, kuri šiandien mane aplankė, nežinau kuris čia žingsnis. Gal kokius nereceptinius raminamuosius pasiūlysit. Geriu persen, bet nė kiek nepadeda.

Labas rytas,

"Gabriele, chemija nualino? "

Angele, atsiprašau, neatsakiau Jums... Manau ir chemija paveikė, ir pati liga jau buvo labai pažengusi (skrandžio vėžys 3G su metastazėmis kauluose). Po ligos nustatymo praėjo tik trys mėnesiai ir žmogaus nebeliko... O prieš tai tikrai gerai jautėsi... Mama iš vis kalba, kad jei nebūtų chemijos darę, gal būtų ilgiau gyvenęs... Nors aš nelabai tikiu...
Ai, nesinori čia kažkaip liūdnai rašyti Norėčiau tik apie gerus dalykus, kad Jums ir Jūsų artimiesiems nepritrūktų optimizmo ir kovinės dvasios

Turiu ir kitą - optimistiškesnį - pvz.: anyta su kiaušidžių vėžio 4 stadija jau dešimt metų gyvena, nors po pirmos operacijos pasakė "Ruoškitės, liko max du mėnesiai". Aišku, vos ne kasmet chemiją gauna, bet ir pati bando visokiausius liaudiškus "vaistus", pilna optimizmo, eina, juda kartais vos ne prievartą, bet nenuleidžia rankų...

Atsiprašau, kad prirašiau čia Jums

P.S. Anyta sako, kad jai labai padeda toks grybas poniabudė (valgo žalią) ir gauromečio arbata. Nors gal čia labiau reikia tikėti tuom...