Turiu keistą klausimą. Aš čia naujokė, tik trečią mėnesį mano sūnus serga, gal kas ir anksčiau apie tai kalbėjo, bet neradau. Labai keistai jaučiuosi. Yra daugybė žmonių, kurie žino mano bėdą. Mano draugų, o gal dabar tik pažystamų, ratas didelis. Staiga dauguma dingo. Neskambina, neklausia nieko, neaplanko. O viena draugė prisipažino, kad bijo man skambinti. Ko bijo? Juk nuo to man nieko blogiau neatsitiks? Bijo patys išgirsti sau ką nors nemalonaus? Nori atsiriboti nuo blogų emocijų?
Nežnau, aš ant jų nepykstu. Aplamai, dabar jau niekada ant nieko nepykstu. Nelaimė mane labai pakeitė. Atsirado nenumaldomas noras būti geresniai, atlaidžiai, supratingai.
Dabar liko tik mama, kitas sūnus, marčios, brolis ir viena draugė, kuriems kasdien rūpi, kaip mes laikomės.
Gal kas išgyvenot ką nors panašaus? Kaip jautietės?
QUOTE(Pulora @ 2015 03 12, 00:53)
Yra daugybė žmonių, kurie žino mano bėdą. Mano draugų, o gal dabar tik pažystamų, ratas didelis. Staiga dauguma dingo. Neskambina, neklausia nieko, neaplanko.
Gal kas išgyvenot ką nors panašaus? Kaip jautietės?
Gal kas išgyvenot ką nors panašaus? Kaip jautietės?
Visi ta isgyveno
Tiek jums, tiek jusu draugams/pazistamiems sokas ligos diagnoze. Jie neskambina, kaip sake, is baimes, kad nesutrukdytu jums kokiu proceduru, vizitu pas daktarus arba nepamaisytu buvimo kartu su vaiku tu svarbiu valandeliu Dar kiti bijo skambinti ir nezinoti, ka kalbeti. Juk kartais norisi paplepeti su drauge apie tokias kvailas gyvenimo smulkmenas, na siaip-bobiskai, o negali, nes tos smulkmenos labai jau sarkastiskai atrodo prie rimtos problemos. Gaunasi, kad bobiskam paplepejimui lieka kitos drauges.Zinokit, paskui praeis tas sokas ir vel draugai bendraus su jumis, tiesiog jus tik neuzsiskleskit savyje ir stenkites pati palaikyti ta telefonini rysi
QUOTE(sena pažįstama @ 2015 03 12, 07:16)
Dar kiti bijo skambinti ir nezinoti, ka kalbeti.
Labas rytas
Geros dienos Mano spinduliukai eina į pabaiga
Dar pirmadienis liks. Spenelis dvigubas, jei ne trigubas 
Gyd. juokauja, kad kitos tai didinasi 
QUOTE(Diva:) @ 2015 03 11, 22:21)
Nors situ onkologai irgi pataria vengti, cia vel del cukraus, taciau anot mano onkologes, ji turejo simtus pavyzdziu, kai atsisake zmones visiskai visu angliavandeniu arba skaiciuodavosi dienos norma- o ji yra 1 gr 1 kg zmogaus mases, taciau jokio pastebimo pagerejimo ar isgyjimo labesnio nei tie, kurie juos vartojo, nebuvo.
Kaip ir dauguma raso- tikejimas tuo, ka darai, irgi padeda sveikti. Jei zmogus valgydamas vien darzoves jauciasi gerai ir tiki, jog pasveiks- jis tikrai gali pasveikti.
Sveikatos visoms.
Kaip ir dauguma raso- tikejimas tuo, ka darai, irgi padeda sveikti. Jei zmogus valgydamas vien darzoves jauciasi gerai ir tiki, jog pasveiks- jis tikrai gali pasveikti.
Sveikatos visoms.
Mano tevas visa gyvenima nemego jokiu saldumynu, jokiu bulku, valge ukiskai, mesa turejo buti triskart per diena, dirbo fiziskai beprotiskai daug ir sunkiai. Iki vezio nesirgo jokiais gripais, bronchitais, jo negriebdavo net roto/noro virusai. O susirgo baisia liga. Kodel, jei angliavandeniai buvo riboti pagal gyvenimo buda? Ar tikrai cukrus maitina lasteles ar cia tiesiog kokios madingos dietos salininku "arkliukas"? Tolimas giminaitis(ne kraujo rysiu-tetos vyras) is viso buvo sveikuolis visa gyvenima, begiodavo kasdien, maudesi eketej, maitinosi pagal zaliavalgystes principus, atrode kaip 30 metu jaunuolis
Mire. Vezys. O mociute mano, daktaru nurasyta ir palaidota, po visu operaciju, radiaciju ir namo parvaryta numirti, valge absoliuciai viska("jei man nedaug beliko, kam atsisakyti malonumo")-ir gyva po siai dienai.
Zodziu, sunku pasakyti, ar tikrai tas maistas turi tokia itaka, manau, kad cia daugiau tikejimas, nes daktarai tikrai mato, kad ar keicia mityba, ar nekeicia-mirsta ir isgyja tas pats procentas zmoniu, nepriklausomai nuo mitybos pasirinkimo
As vis tik laikausi isitikinimo, kad su vezinem lastelem turi kovoti sveikosios, o jei sveikosios negauna energijos ir medziagu is maisto, tai ar tu sersi cukrumi ta vezi, ar stengsies jam to cukraus neduoti, bet pacios sveikosios lasteles pasiduos, nes tiesiog netures sveikatos pacios kovoti-atsiprasau, cia taip ukiskai as
Milaa, neteisi esi, sakydama, kad čia iškraipoma viskas. Tiesiog čia jautresnis skyrelis ir kartais tai, kas sveikam atrodo -eilinis pokštas, sergančiam gali būti tolygu žemės drebėjimui. Ačiū už žinias. Kad ir liūdnas.
Amžinąjį atilsį duok wilow ,Viešpatie.
Visi tą išgyvenom
Pirmiausia žmones šokiruoja diagnozė, tuomet smegenyse įvyksta kažin kokia cheminė reakcija ir atisranda baimė užsikrėsti 
Žmonės suvokia, kad vėžiu neužsikrėsi, bet bijo užsikrėsti nelaime (čia man draugė po gerų metų prisipažino). Dar žmonės bijo, kad nežinos ką pasakyti, nežinos kaip guosti, kuo padėti ir t.t. Aišku bijo sutrukdyti.
Ką galiu patarti- ženkit žingsnį pati, nenorit skambinti, parašykit žinutę, elektroninį laišką ir t.t. Mūsų atveju dalis draugų atkrito tiesiog natūraliai, o su dalim, kaip tik labai suartėjom. Ir kartais tiesiog atsiūsta žinutė su pražydusia gėle ar vaiko pokštu, suteikia stiprybės ir supratimo, kad gyvenimas nesustojo palatoje, kad tu kažkam rūpi... Kaip sūnus? Ar pavyksta apmalšinti skausmus iki komfoto zonos? Ar siuntėt kur nors sūnaus duomenis, kad gauti antrą nuomonę ir gydymo planą?
Dėl maisto nesivelsiu į diskusijas, nes- jei maistas taip stipriai įtakotų-kodėl tuomet tiek daug sergančių mažų vaikų, labai mažų-leliukų.
Amžinąjį atilsį duok wilow ,Viešpatie.
QUOTE(Pulora @ 2015 03 11, 23:53)
Staiga dauguma dingo. Neskambina, neklausia nieko, neaplanko. O viena draugė prisipažino, kad bijo man skambinti. Ko bijo? Juk nuo to man nieko blogiau neatsitiks? Bijo patys išgirsti sau ką nors nemalonaus? Nori atsiriboti nuo blogų emocijų?
Gal kas išgyvenot ką nors panašaus? Kaip jautietės?
Gal kas išgyvenot ką nors panašaus? Kaip jautietės?
Visi tą išgyvenom
Pirmiausia žmones šokiruoja diagnozė, tuomet smegenyse įvyksta kažin kokia cheminė reakcija ir atisranda baimė užsikrėsti Žmonės suvokia, kad vėžiu neužsikrėsi, bet bijo užsikrėsti nelaime (čia man draugė po gerų metų prisipažino). Dar žmonės bijo, kad nežinos ką pasakyti, nežinos kaip guosti, kuo padėti ir t.t. Aišku bijo sutrukdyti.Ką galiu patarti- ženkit žingsnį pati, nenorit skambinti, parašykit žinutę, elektroninį laišką ir t.t. Mūsų atveju dalis draugų atkrito tiesiog natūraliai, o su dalim, kaip tik labai suartėjom. Ir kartais tiesiog atsiūsta žinutė su pražydusia gėle ar vaiko pokštu, suteikia stiprybės ir supratimo, kad gyvenimas nesustojo palatoje, kad tu kažkam rūpi... Kaip sūnus? Ar pavyksta apmalšinti skausmus iki komfoto zonos? Ar siuntėt kur nors sūnaus duomenis, kad gauti antrą nuomonę ir gydymo planą?
Dėl maisto nesivelsiu į diskusijas, nes- jei maistas taip stipriai įtakotų-kodėl tuomet tiek daug sergančių mažų vaikų, labai mažų-leliukų.
Pulora, tikrai taip, visos tą išgyvenome. Aš du kartus. Pirmą kartą kai susirgo sūnus v (ačiū Dievui pasveiko), ir antrą kartą pati susirgus. Likimo ironija, bet pati sirgdama turi stengtis palaikyti ryšius, kurių nenori nutraukti, skambinti ir raminti sveikus žmones, kad man viskas bus gerai, kad pasveiksiu, ir tada žmogus aprimsta ir nebebijo tavęs ir toliau bendraujam normaliai. O kurių nenori, tai puiki proga nutraukti ryšius 
Pastebėjau, kad labai įsišaknijusi mintis, jog šia liga apsirgęs pasmerktas mirti. Pvz. vienos pažįstamos vyras neseniai sužinojo diagnozę v, tai ji jau visa paskendus mintyse, kaip gyvens be jo. Nepagalvoja, kad gal jinai pirma numirs nuo kitos ligos (pati yra širdininkė) ar nelaimingo atsitikimo.
Pastebėjau, kad labai įsišaknijusi mintis, jog šia liga apsirgęs pasmerktas mirti. Pvz. vienos pažįstamos vyras neseniai sužinojo diagnozę v, tai ji jau visa paskendus mintyse, kaip gyvens be jo. Nepagalvoja, kad gal jinai pirma numirs nuo kitos ligos (pati yra širdininkė) ar nelaimingo atsitikimo.
Willow, ilsėkis ramybėje, Tu lieki mūsų širdyse 
QUOTE(Pulora @ 2015 03 12, 00:53)
Turiu keistą klausimą. Aš čia naujokė, tik trečią mėnesį mano sūnus serga, gal kas ir anksčiau apie tai kalbėjo, bet neradau. Labai keistai jaučiuosi. Yra daugybė žmonių, kurie žino mano bėdą. Mano draugų, o gal dabar tik pažystamų, ratas didelis. Staiga dauguma dingo. Neskambina, neklausia nieko, neaplanko. O viena draugė prisipažino, kad bijo man skambinti. Ko bijo? Juk nuo to man nieko blogiau neatsitiks? Bijo patys išgirsti sau ką nors nemalonaus? Nori atsiriboti nuo blogų emocijų?
Nežnau, aš ant jų nepykstu. Aplamai, dabar jau niekada ant nieko nepykstu. Nelaimė mane labai pakeitė. Atsirado nenumaldomas noras būti geresniai, atlaidžiai, supratingai.
Dabar liko tik mama, kitas sūnus, marčios, brolis ir viena draugė, kuriems kasdien rūpi, kaip mes laikomės.
Gal kas išgyvenot ką nors panašaus? Kaip jautietės?
Nežnau, aš ant jų nepykstu. Aplamai, dabar jau niekada ant nieko nepykstu. Nelaimė mane labai pakeitė. Atsirado nenumaldomas noras būti geresniai, atlaidžiai, supratingai.
Dabar liko tik mama, kitas sūnus, marčios, brolis ir viena draugė, kuriems kasdien rūpi, kaip mes laikomės.
Gal kas išgyvenot ką nors panašaus? Kaip jautietės?
Pulora.mano vyras serga.jaunas zmogus.ir mes vieni likom.nieks su mumis nebendrauja.Bet as ir pati nenoriu.man jau svetimas sveikuju pasaulis...Be to jis pilnas milaaa.kurie skaudina.viska zino...gal net krizena is zmoniu nelaimes.Supratau kad kad tai musu beda.ir peties atsiremti gali ir netureti.As niekam ir nebesakau.kaip vyras jaucias.jei kas paklausia.sakau gyvas gydosi ir jokiu komentaru.Visom ir visiems sveikatos.
QUOTE(ida1 @ 2015 03 12, 09:29)
jei kas paklausia.sakau gyvas gydosi ir jokiu komentaru.
Jei atvirai, negalvojau, kad su savo klausinėjimu galiu skaudinti
Tiesiog labai rūpit
QUOTE(NERA @ 2015 03 12, 10:36)
Jei atvirai, negalvojau, kad su savo klausinėjimu galiu skaudinti Tiesiog labai rūpit
Tiesiog labai rūpit NERA cia ne apie jus.cia apie svetimus
.Jus tai klauskit .gyvenam normaliai mes.
QUOTE(Pulora @ 2015 03 12, 00:53)
Turiu keistą klausimą. Aš čia naujokė, tik trečią mėnesį mano sūnus serga, gal kas ir anksčiau apie tai kalbėjo, bet neradau. Labai keistai jaučiuosi. Yra daugybė žmonių, kurie žino mano bėdą. Mano draugų, o gal dabar tik pažystamų, ratas didelis. Staiga dauguma dingo. Neskambina, neklausia nieko, neaplanko. O viena draugė prisipažino, kad bijo man skambinti. Ko bijo? Juk nuo to man nieko blogiau neatsitiks? Bijo patys išgirsti sau ką nors nemalonaus? Nori atsiriboti nuo blogų emocijų?
Nežnau, aš ant jų nepykstu. Aplamai, dabar jau niekada ant nieko nepykstu. Nelaimė mane labai pakeitė. Atsirado nenumaldomas noras būti geresniai, atlaidžiai, supratingai.
Dabar liko tik mama, kitas sūnus, marčios, brolis ir viena draugė, kuriems kasdien rūpi, kaip mes laikomės.
Gal kas išgyvenot ką nors panašaus? Kaip jautietės?
Nežnau, aš ant jų nepykstu. Aplamai, dabar jau niekada ant nieko nepykstu. Nelaimė mane labai pakeitė. Atsirado nenumaldomas noras būti geresniai, atlaidžiai, supratingai.
Dabar liko tik mama, kitas sūnus, marčios, brolis ir viena draugė, kuriems kasdien rūpi, kaip mes laikomės.
Gal kas išgyvenot ką nors panašaus? Kaip jautietės?
Zinau ir as ta jausma....nusigreze visi,liko tik dvi pusseseres,studiju drauge,teveliai.Pradzioje visi puoel ...kaip kas...o dabar ,net nepaklausia,vengia.Yra tokiu ,kurie pradzioje domejosi ,kaip...o du metai jokio skambucio.Vat ir pasirodo ,kai zmogus domisi del pliatku..Kad ir dabar vaziavau darytis tyrimus...net is artimu zmoniu nebeklausia kaip tau ,ar buvai ir t.t.O jei ir pasakai ,ka dviskas gerai,grysti su dizuagsmu,tai toks jausma s,kad netiki,ka da as meluoju...nes ju akim man jau viskas.
Pamtysit ,jus su laiku atsirinksite ,kas is tikro jus myli.Kaip ir as pasilikau tik kelis zmones ,kurie mane myli,paklaus ,kaip tau sekasi ir t..t.Atsirado svetimu draugu ,kuriais nuosirdziau bendrauju.
Gal lengviau pernesu ,kad turiu seima i kuria galiu atsiremti.Ovisi kiti velniop ,einu galva iskelusi.Tik kitiems labai keista...nu laidoja ir laidoja mane,bet as treti metai ,kaip lakstau.
Visoms sveikateles!
