QUOTE(Karusia @ 2016 08 09, 08:48)
* Man regis šis klausimas ne apie netektis, bet - apie gebėjimą - atpažinti netektį (vaikas neteko daug ko, kaip atpažinsi, kad jis gedi, jei neatpažisti savyje to?), atpažinti gilius liūdesius ir gebėjimą tai pakelti. Jei neatpažįstame savo jausmų, tikriausiai negebėsime atpažinti ir kito asmens (vaiko) emocijų ir jausmų, kad ir kokiomis keistomis formomis jos reikštųsi.
Aš irgi manau, kad klausimo potekstė iš tiesų tokia. Taip, reikia atpažinti vaiko netektis ir gebėti jam padėti.
Bet vertindami reikalauja ne gebėti atpažinti/padėti, o turėti nemažai asmeninės (netekčių, o ne atpažinimo, pagalbos) patirties. Kas yra labai skirtingi dalykai. Jei buvo didelė netektis, bet jos neatpažinai/ignoravai - taip, sutinku, kad negerai.
Bet jei nebuvo gyvenime to, kas sukeltų gilų liūdesį su visais etapais? Esi nurašytas kaip netinkamas globai/įvaikinimui, nes tokia statistika, kuri sako, kad statistiškai geriau geba padėti tie, kurie patys patyrė.
Tikiu, kad ji teisinga, bet pamirštama, kad statistika negali nieko pasakyti apie konkretų žmogų, jo gebėjimus.
QUOTE(Karusia @ 2016 08 09, 08:48)
Kiekvienos netekties išgyvenimas, netgi to paties šuniuko, praeina tuos pačius etapus, skiriasi tik trukmė ir gilumas.
Šuniukas gal nebuvo geras pavyzdys. Yra atvejų, kai šuniukas gali būti vienintelis artimas gyvas padaras žmogui kažkuriame gvenimo etape ir jo netektis yra netektis visomis prasmėmis.
Bet apskritai ne kiekvienas liūdesys tikrai yra netektis su visais etapais.
Tad būna atvejų, kai gilaus liūdesio neišgyvenę žmonės fiktyviai pritempinėja. O kas belieka?
QUOTE(Karusia @ 2016 08 09, 08:48)
Tokos pagalbos reiktų visiems, ne tik tiems, kurie dėl kursų vadovų gavo parašus..
O taip