Žingsnis link įvaikinimo V

Pas mus buvo bebaiginejant kursus.

Pirma karta tai tikrino socialine darbuotoja is seniunijos, nes reikejo pristatyti buities tyrimo akta i vaiko teises. Parasius prasyma po keleto dienu atejo.
Is kursu tikrino kursu metu. Jau po pacio pirmo uzsiemimo vaziavo i namus. Kadangi vaziuoja ir po 2 kartus, tai viskas vyksta kursu metu

Pas mus tik viena karta ir jau po kursu.

Is patyrimo ant savo kailio galiu pasakyti: atsakinedami i klausimyna meluokit, meluokit, meluokit. Praso kalbeti atvirai, bet tas atvirumas atsisuka pries tave.

Kas nutiko? Tik neseniai rašėte, kad pildote klausimyną-galvos skausmą...

QUOTE(erinijai @ 2016 08 01, 17:40)
Is patyrimo ant savo kailio galiu pasakyti: atsakinedami i klausimyna meluokit, meluokit, meluokit. Praso kalbeti atvirai, bet tas atvirumas atsisuka pries tave. verysad.gif
Is dalies pritariu, nes mes irgi atsakinejom i ju klausimus tokiais atsakymais, kokiu jie tikejosi, o ne tokiais kokiu noretusi man. Tiesiog maciau is akiu, intonacijos, nuojautos kokio atsakymo noretu, toki ir sakiau, nesvarbu kad nelabai jam pritariu. Nes paskui prasidedavo: o jeigu bus taip..o jeigu bus anaip... Tiesa mes sita kelia praejom pries 6 metus, bet sitoj sferoj matau nedaug kas pasikeite. Ir tikrinti gyvenimo salygu vaziavo viena vieninteli karta, nors isvadoj parasyta kad lankesi 4-5 kartus.
Isvadoj buvo parasyta, kad norim vieno vaiko, bet jei siulys du is karto, seima pasiulyma apsvarstytu. Pasiule viena. Is pradziu netgi pyktelejau ant likimo, kodel ne du is karto, bet likimas viska sudeliojo savaip. Po metu pastojau, auga du broliai, skirtumas tarp ju 3 metai. Visko buna: ir musasi, ir miegot vienoj lovoj abu uzsimano.

Sveiki. Labai gaila del jusu. Eikit bandyt sneketis su jais.
Gal jus neatviravit o bandet teisingai atsakyt.
Nes as save atsimenu,kai pradzioj bandziau atsakyt teisingai,taip kaip jie noretu. Tai buvo mano klaida. Kursu vedejai net pasake kad gal jus kursu jau nebelankykit ir.t.t.
Tai prazlimbiau savaite ir nusprendziau sakyt tik taip kaip man atrodo. Ir tada viskas pasikeite. Butent nuosirdziai atsakydama i klausimus gavau teigiama isvada. Pradzia buvo labai nemaloni. Tai gal ir jus pasisnekekit su jais

Bandziau tikrai kalbetis, bet.... na labai sunku. Atrodo kalbi nuosirdziai, eini kaip prie zmogaus... Nesusikalbam.... Pasiule man ir pas psichologa eiti, ir kursu nelankyti Bandysiu dar , aisku nepasiduosiu

Gal klystu, bet man susidaręs įspūdis, kad priimami atsakymai tik iš "teisingo" spektro. Nebūtinai vienintelis teisingas atsakymas, bet reikalauja "teisingos" mąstymo krypties.

Tačiau jeigu nėra globos/įvaikinimo patirties (ko dažniausiai ir nebūna siekiant įsivaikinti/globoti pirmą kartą), tai nesakyti tai ką galvoji, bet suvaidinti "teisingai" gali būti labai sunku. Ypač atsakymai į situacijas "kas būtų jeigu būtų" gali atrodyti labai fiktyviai sumodeliuotos.
Tikiu, kad kursų vedėjai lengvai pamato, kad atsakinėjama norint įtaikyti.

Savo porai pažįstamų, kurios ėjo į kursus esu padėjusi. Mes pasikalbėdavome apie tai kaip jos mato situaciją (t.y. kaip jos iš tiesų mato atsakymus į klausimus), įvertindavau kur gali "užkliūti" ir apkalbėdavome būtent tuos momentus kaip geriausia pateikti. Jokiu būdu nebuvo taip, kad jos atsakinėdavo nenuoširdžiai nuo A iki Z, tikrai ne. Dauguma atsakymų būdavo tikrai nuoširdūs. Bet pačias rizikingiausias vietas pateikdavo "kaip reikia" neatviraudamos arba šiek tiek pakoreguodamos.

Gal ir Jums padėtų atviras pokalbis su kuo nors kas jau keli metai kaip globoja/įvaikinę (t.y. apie galimas būsimas problemas žino ne vien teoriškai) ir kas yra praėję kursus ir pokalbius, t.y. žino ko klausinėja.

Aš aplamai abejojų, ar net dabar, turėdama Tiek patirties (5 globotiniai), žinočiau kaip ir kada ir ką reikia teisingai atsakyti. Ir aplamai kas yra teisingai? Turbūt nuoširdumas ir buvimas savimi, o ne bandymas pasirodyt geresniu yra tai ko reikia. Ir tikrai yra šeimų kurios neturėtų gauti teigiamų išvadų. Nes jei slysta repeticijoj (kursuose), tai kasdienybėje bus 100 kart sunkiau. Ne kartą dalyvavau baigtiniuose kursuose (kai įtėvius ir globėjus pakviečia, kad gyvam pokalbiui), lenkiu galvą prieš gim mokytojus, nes kartais supratimas, kad bet kokiu atveju šeima daug geriau nei vgn stipriai kertasi su abejone ar tai šeimai pavyks.

Neabejoju (nes ne vienerius metus SM rašai), kad atsakytum taip kaip reikia sakydama nuoširdžiai ką galvoji.

Taip pat turiu įtarimą, kad viso klausimyno-pokalbių nepraėjai iš naujo kai tvarkei dokumentus dėl globos paskutinį kartą. Jei būtum praėjusi nuo A iki Z, tai su visa savo globos patirtimi tikrai jaustum ką tie punktai reiškia ir ko iš tavęs tikisi.


Nesutinku. Aš (mes) esame iš tų, kurie tikrai nebūtume praėję pirmą kartą dėl poros punktų (bet tada praėjome, nes tai buvo seniai ir nebuvo nei kursų, nei vertinimo) ir nebūtume praėję antrą kartą taip pat dėl vieno, bet jau visai kito punkto (praėjome tik dėl savo patirties ir nusiteikimo nepasiduoti).

Nesutinku dėl frazės "pasirodyti geresniu". Nes yra daug niuansų, kurie visiškai nesusiję su buvimu geresniu ar blogesniu, bet kurie gali užkliūti. Pavyzdžiui, netektys ir pan. Jei atsakysi, kad nepatyrei realių netekčių, tikrai neleis įsivaikinti... Kol nesukurpsi kaip liūdėjai dėl palaidotos kanarėlės ar šuns... Aš praėjau tą klausimyno dalį lengvai ir nuoširdžiai, nes dar jauna palaidojau savo tėvus (akivaizdžios netektys). Bet nebūčiau geresnė ar blogesnė, jei mano tėvai būtų gyvi ir neturėčiau netekčių ....



Sutinku, kad yra šeimų, kurios neturėtų gauti teigiamų išvadų. Tuo net neabejoju.

Tačiau yra ne viena šeima, kuri neatitinka visų "pliusiukų" ir ar gaus teigiamas išvadas priklauso nuo mokytojų požiūrio, ir gal būt dėl to tam tikroje situacijoje patirs sunkumu jei tokia situacija susiklostys (priklauso nuo to kokį vaiką gaus), bet tai šeimai reiktų ne neigiamo įvertinimo, o po vaiko parsivežimo namo galimybės pasikalbėti, pasidalinti savo problemomis, kartais kvalifikuoto psichologo, psichoterapeuto pagalbos, paramos savo aplinkoje. Tik tiek.

* Man regis šis klausimas ne apie netektis, bet - apie gebėjimą - atpažinti netektį (vaikas neteko daug ko, kaip atpažinsi, kad jis gedi, jei neatpažisti savyje to?), atpažinti gilius liūdesius ir gebėjimą tai pakelti. Jei neatpažįstame savo jausmų, tikriausiai negebėsime atpažinti ir kito asmens (vaiko) emocijų ir jausmų, kad ir kokiomis keistomis formomis jos reikštųsi.
Kiekvienos netekties išgyvenimas, netgi to paties šuniuko, praeina tuos pačius etapus, skiriasi tik trukmė ir gilumas.

** Tokos pagalbos reiktų visiems, ne tik tiems, kurie dėl kursų vadovų gavo parašus..