Ukraina. Karas greta mūsų

Prisimenat, kaip atrodo rusų herbas? Tai va, viena galva - tie, kurie aktyviai rėkia, koloradkes nešioja, meilę Rusijai demonstruoja, o antroji - tie, kurie "neutralūs", kurių "nepuls", tie, kurie atseit renkasi vidurio kelią. Ir vieni, ir kiti pučia į Kremliaus dūdą, tik skirtingais metodais, na, ir sąmoningumo lygis skirtingas gali būti: vieni pasirenka, kitus panaudoja.

Rusija- didelė, sunkiai valdoma šalis-imperija. Nuo seno jai reikia caro, arba, tiksliau, tvirto kumščio. Todėl Stalinas ir dabartinis vadovas pilnai atitinka tą tvirtos rankos, o tiksliau, tironijos, įvaizdį. Pažiūrėkite, kiek žmonių ten ilgisi Stalino tvarkos, nors GULAG'as buvo sunaikinęs milijonus žmonių. Kodėl mes, lietuviai, nesvaigstame nuo raudonosios armijos pergalių, kaip rusai, nes jokia pergalė nenusvers tautos naikinimo per sovietų okupaciją masto. Rusus gi zombino visą šimtmetį su pergalėmis tai prieš baltogvardiečius, taip prieš vokiečius. Kai žmonės užsibūna imperijoje ( carinėje, SSSR) pasikeičia jų adekvatus pasaulio suvokimas.

Maloni zinia

Vokietijos pažadas Lietuvai: vieni neliksite

Panašu, kad ruskiai rimtai pradėjo kasdien Europą kaltinti fašizmu. Tik per RTR žinias pezėjo, kad lenkų Varšuvos sukilimo dalyviai buvo nacionalistai ir fašistai . Prisišauks rusai ant savo galvos dar 40 mln turinčios valstybės neapykantą. Varšuvos sukilimas buvo žiauriai numalšintas nacių, o tuo tarpu raudonoji armija laukė Varšuvos prieigose, kol visus sukilėlius sunaikins. Tai labai skaudus puslapis lenkų istorijoje, beveik Katynės 1 lygio, kai rusai prisidėjo prie lenkų genocido. O dabar dar už Ukrainą ant tos žaizdos dar druskos pribarstė

Lenkai niekada neuzmirs 1944 metu rugpjucio 1 d. kilusios Varsuvos sukilimo ir savo aukas, kuriu galejo nebuti jei ne sovietu armija, isgelbetojai mat.

Kai buvau Lenkijoje vasarą, per jų TV viešbutyje mačiau dokumentinį filmą apie Varšuvos sukilimą, apsiverkiau net, kaip viskas ten žiauriai buvo. Pernai lenkai dar filmą meninį pastatė jubiliejaus proga apie tą sukilimą, sakė, kad irgi už širdį griebiantis. Aš jau seniai negaliu žiūrėti rusų filmų apie karą, kažkas vis užkliūna, kažkaip galai nesueina, kai tik dalis tiesos pateikiama.

1. Kur? Artimoje aplinkoje, jei giminėje yra rusų? Tada taip. Bet lietuvių šeimoje... Vyriausiasis mano sūnus pats pasirinko mokykloje anglų ir vokiečių kalbas, du vidurinėlius įkalbėjom rusų kalbą pasirinkti antrąją užsienio. Rezultate tai buvo vienintelis dalykas, kurio savo vaikams padėdavome mokytis, nes rusų kalbos vadovėliai vidurinei mokyklai yra sudaryti (ar bent prieš dešimtmetį buvo sudaryti) pasibaisėtinai, taip, lyg vaikai jau kažkiek mokėtų rusų kalbą. Žodžiu, mano vaikams gimnazijoje tai buvo pats šlykščiausias dalykas, nors dukra vėliau, kai to prireikė studijoms universitete, specialybinę rusų kalbą visai padoriai pramoko. Mano galva, čia kalta ne politika ar pati rusų kalba, o nesugebėjimas sukurti tokių programų, kurios būtų tinkamos rusų kalbos pradmenų neturintiems vaikams.

2. Gal, tai turbūt yra labai asmeniška. Aš, pavyzdžiui, tarp žmonių, gerai žinančių rusų kalbą, visai nesigėdžiu pasakyti lakią frazę rusų kalba, jei ja geriausia išreikšti mano mintį. Tas pats ir su anglų kalba. Ir dėl to nesijaučiu nei surusėjusi, nei suanglėjusi. O su rusais lietuvių vakariečiai jau seniai netapatina.

3. Dievaži, nežinau. Atgimimo laikais teko bendrauti su rusų šviesuomene, bet su metais santykiai kažkaip nutrūko, liko tik keli draugai, kurie praktiškai gyvena Lietuvoje. Nežinau, nedrįsčiau daryti išvadų, kiek dėl jų nelaimingos istorijos kaltas tautos mentalitetas, o kiek - nesėkmingai susiklosčiusi Rusijos istorija.

4. Skurdas yra santykinė kategorija. Dabartiniais masteliais gyvenimas sovietijoje atrodo skurdus, bet tuomet, sovietiniais laikais, kartu su Latvija ir Estija galėjome jaustis viršesni, nes gyvenome geriau, nei likusi sovietija. Baimė, vėl gi, yra santykinis dydis. Jei mano tėvų jaunystės laikais buvo baisu neverkti, mirus Stalinui, tai mano laikais beveik niekuo nerizikavai dėl anekdoto apie Brežnevą.



1. Na, bet buvo "atodrėkis" prieš beveik 50 metų, ir buvo Gorbačiovo "perestrojka", ir Jelcino Rusija. 1830 metais sukilome su šūkiu "už jūsų ir mūsų laisvę", 1998 metais tą šūkį vėl pakartojome. Rusų šviesuomenė tą šūkį puikiai suprato, išeidama šimtatūkstantinėmis miniomis Maskvoje ir tuometiniame Leningrade protestuoti prieš sausio 13-osios žudynes Lietuvoje. Dar prisiminkite rusų patriotus, Maskvoje apgynusius savo laisvę pučo dienomis...
2. Tiesiog mūsų istorija yra kitokia, nei rusų. Mūsų tautą naikino svetimi, tie patys rusai ir jų pavergtos tautos, o rusai naikino patys save.
Papildyta:


Argi lenkai kada tai užmiršo? Dėl tos atminties lenkai ir yra, kartu su Lietuva, Latvija ir Estija, sekantys galimi Rusijos taikiniai.

Tas tai taip, bet jau dabar non-stop valdantis vadovas visus tokio tipo veiksmus pritrumpino. Labai demokratus puola, dergia . Gorbačiovą pastoviai koneveikia uz SSSR griovimą, Jelcinas irgi už ribos. Ir patinka, pasirodo, jų žmonėms tas totalitarizmas, nes tvarką įvedė kgbistas, jokio Maidano ir t.t.
Papildyta:

Aš po vengrų vadovo poelgio, kai kgbistas padėjo gėles ant sukilimo malšintojų kapo, net išsigandau, kad ir kaimynai praskys , ale, sukilėlio Kosciuškos dvasia, panašu, neleidžia pamiršti visų sukilimų ir parduoti sąžinę už obuolius.

As istikro tik neseniai supratau kas buvo ta baime man. Man asmeniskai nereikejo nieko bijoti jau. Taciau ta baime, kazkokia didele baime, mano akivaizdoje visa laika kamavo mano viena seimos nari. Tik dabar supratau, kai jo seniai nebera is kur tas paranojiskas charakteris, ir kodel tai persidave man. Daugiau kalbu apie kolektyvine baime. Baime, apie kuria garsiai nesnekama. Ir kuri ateina is tavo saknu. Visi pries tai buvo istremti, tie kurie liko daug dirbo, kad jiems padetu. Labai keista, bet as ta baime atsimenu. Dar atsimenu, kaip teva mane vedanti i darzeli i masina isodino milicininkai ar dedes kgbistai. Gal pasityciot norejo. Laimei, pasisaipe ir paleido. Jis bijojo net zodi istarti. Nors tada jau buvo gal beveik tie laikai "atsilimo". Dabar juk neisivaizduotumeme to. Kad ir kaip "blogai gyvename".

Skaičiau, kad istorinė atmintis yra genetikoje, todėl nenuostabu, kad jums tokia fobija atsirado. Aš kažkada klausiau draugės mamos apie gyvenimą po karo, tai dar ir dabar, po šitiek metų ji bijo kalbėti apie stribus. Mano draugė irgi mažakalbe tampa, kai reikia kokį istorinį įvykį įvertinti. Bet politkaliniai be baimės visą tiesą klojo apie lagerius, sako, kad blogiau nebus.

Pilnai gali but. Kai visa laika slepi, kad esi partizanas, as tai suzinojau tik kai jau suaugau, kai atimami namai ir zemes, kai sudeginamas patevis motinos akivaizdoj, nu is kur bus palikuoniu psichika visiskai normali. O juo labiau ir sita pragara praejusios tautos, vaiku. As cia visai rimtai. Kazkur mano sasiuviniuose guli psichologinis testas apie ta kolektyvine atminti. O kas del reiskimosi, as irgi bijau garsiai paziuras reiksti, ten kur mane gali identifikuoti. Dazniausiai stebiu. O ko bijau nezinau.

Čia sovietmečiu likusiems tikras pragaras buvo po karo. Mano teta-politkalinė sakė, kad yra toks paradoksas, kai legeryje morališkai tam tikra prasme buvo lengviau. Keistai skamba, bet ten, pasak jos, yra juoda ir balta, todėl situacija prognozuojama. Baimė buvo prieš kokį žiaurų prižiūrėtoją arba kriminalines kalines, dar, žinoma, alkis, šaltis, sunkus darbas. Todėl jie gali reikšti bent dabar savo poziciją. Likusiems Lietuvoje buvo gerokai daugiau visokių baimių įvaryta ir tai irgi to baisaus sovietinio genocido plano dalis. Vis galvoju, ir kodėl žmonės taip jo ilgisi, kodėl nevertina tai, ką dabar turime.