Ukraina. Karas greta mūsų

Interviu su "opolčencu", labai gerai atskleidžiantis šios rūšies mąstymą ir vertybes. :

"Наконец один из присутствующих, 28-летний Михаил, предприниматель в сфере микрофинансирования, вступает в разговор. «В этом-то и проблема, что мы считаем, что Украина — это наша Украина, — говорит он. — А она не наша! Это независимая страна, Игореха. Это независимая страна, которая имеет свое право… Хочет она в Евросоюз — пусть она вступает в Евросоюз».

— Нет никакой Украины, — отвечает Игорь. — Нет войны между Россией и Украиной, есть война между Россией и США, а украинцы — лишь кусочки мяса.

— Ну ты скажи, — не унимается Михаил, — Украина имеет право на независимость, имеет право вступить в Евросоюз? Или она всегда должна быть придатком России?

— Если Россия не против — пускай вступает.

— То есть ты считаешь, что любая страна, которая была в Советском Союзе, до сих пор должна быть нашей?

— Нет. Любая страна, за которую пролита хотя бы капля русской крови, может быть частью России.

— Но если они не хотят быть с нами?

— Знаешь, Миша, это как вопрос с женщинами. Не все женщины, с которыми мы спали, хотели с нами спать. Но мы были мужчинами и убедили их в обратном.

Мужчины — а за столом одни мужчины — громко смеются.

— То, о чем ты сейчас говоришь, — сквозь смех говорит Михаил, — больше похоже на изнасилование…"

"— У вас есть дети? Что вы им потом расскажете?

— Сын. Три года и восемь месяцев, и он уже сейчас слушает про войну. Иногда он меня спрашивает: «Папа, а ты всех фашистов убил?» Я говорю: «Нет, не всех». — «То есть там остались фашисты? Ты поедешь еще?» Я ему: «А ты как хочешь?» Говорит: «Хочу, чтобы ты больше не ездил». — «Ну ладно, не поеду».

— А вы уверены, что воевали с фашистами? Что все, кого вы убили, были фашистами?

— Строго говоря, нет. Но вообще — да. Русские все время воюют с фашистами. Наши предки, наши деды воевали с фашистами, и поколения русских людей ждали, когда наконец будет какой-то такой же плохой враг. Когда появился, мы назвали их фашистами. Плевать, что они думают на свой счет. Нам нравится называть их фашистами."

Pilnas interviu: http://glavpost.com/...henca-foto.html

Kaip jums naujiena?

Šiandien G. Kirkilas pasiūlė Seimo valdybai medaliu, skirtu Kovo 11-osios 25-mečiui, apdovanoti Rūtą Janutienę
Papildyta:
Per A.Kubilių: Anders Aslund apie didžiules reformas Ukrainoje, kurias šiomis dienomis patvirtino Rada. Ukrainiečiai verti stipraus pagyrimo už tokius sprendimus!!!
http://blogs.piie.com/realtime/?p=4859

Ar čia rimtai ?

Rasos Juknevičienės FCB parašyta.

Labai norisi pozityvo. Įmetu. truputį susiję su Ukraina, o ir šiaip labai skaniai susiskaitė

Jaunėlis subrendo...
Kulinarija vilioja labiau nei politika
Andrius Kubilius (30 metų), buvusio šalies premjero Andriaus Kubiliaus jaunesnysis sūnus, mėgino sekti tėvo pėdomis – iš karto po vidurinės įstojo studijuoti politologijos. Supratęs, kad politika – ne jam, save atrado kulinarijoje. Šeštus metus įvairių restoranų virtuvėse dirbantis p. Andrius įsitikinęs, kad ji jo gyvenime atsirado neatsitiktinai, – pomėgį šeimininkauti virtuvėje jis veikiausiai paveldėjo iš mamos.
„Mano prosenelė Grenoblyje (Prancūzija) mokėsi šeimos agronomijos, o paskui su proseneliu Kaune atidarė sveiko maisto valgyklą. Močiutė, mama – taip pat puikios šeimininkės. Močiutė, pamenu, vis pasvajodavo apie nuosavą restoraną. Taigi, pomėgis gaminti maistą mano smegenyse užprogramuotas nuo gimimo“, – dėsto p. Kubilius.
Iš bedarbių – į virėjus
Po vidurinės p. Andrius mokėsi politologijos, tačiau studijų nebaigė. Vėliau kurį laiką dirbo komunikacijų srityje. Atėjus ekonomikos krizei, pašnekovas neteko darbo ir užsiregistravo darbo biržoje. Kai po kelių mėnesių jam buvo pasiūlyta nemokamai lankyti profesinius kursus, nė negalvodamas pasirinko kulinariją. Kaip ir daugelis VŽ „Savaitgalio“ kalbintų virėjų, apie Žirmūnų verslo ir prekybos mokyklą, kurioje buvo rengiami kulinarijos kursai, p. Kubilius sako negalįs pasakyti nė vieno gero žodžio. Jo teigimu, čia virėjai ruošiami dirbti dideliuose kulinarijos cechuose, tačiau jokiu būdu ne restoranuose. „Mokytis ten labai sunku. Mokymo medžiaga beviltiškai pasenusi, o receptai, pagal kuriuos mokėmės gaminti, neatitinka jokių tendencijų. Turi pats daug ruoštis, kad pasiektum bent šiokį tokį profesinį lygį. Apie kūrybiškumą nėra ką kalbėti – jo ten nė su žiburiu nerasi“, – ranka numoja virėjas.
Tikruoju ir vieninteliu savo mokytoju jis vadina virtuvės meistrą Egidijų Lapinską, su kuriuo sykiu dirba trečiame restorane. Juodu susipažino viešbučio „Radisson Blu Astorija“ virtuvėje, kur p. Kubilius atliko praktiką, o vėliau liko dirbti. Pakviestas vadovauti „IDW Esperanza Resort“ virtuvei, p. Egidijus prisijungti pakvietė ir p. Andrių. Po kurio laiko, kai su bendraminčiu Arminu Darasevičiumi atidarė restoraną „Time“, p. Kubilių pakvietė eiti jau ne virėjo, o vykdomojo virtuvės vadovo pareigas.
Improvizuoja
„Time“ restorane dirba 10 virėjų ir 2 konditeriai. Patiekalų valgiaraštyje nedaug (per pietus siūloma rinktis iš 3, o vakare iš 6 ar 7 pagrindinių patiekalų), tačiau jie kasdien keičiasi. „Mano pareiga sekti, kas vyksta virtuvėje, žinoti, kokių produktų turime, ir sugalvoti, ką iš jų būtų galima pagaminti. Galvoje kartais būna visiškas kulinarinis chaosas, sugalvoti tiek daug naujų patiekalų per dieną nelengva. Mūsų virtuvė – it savotiška žaidimų aikštelė. Į kūrybos procesą įjungiame ir kitus virėjus – norime, kad jie būtų savarankiški ir sugebėtų pagaminti gerą patiekalą be mano ar Egidijaus pagalbos“, – pasakoja p. Andrius. Paklaustas, koks turi būti patiekalas, kad galėtum jį apibūdinti žodžiu „geras“, pašnekovas sako nieko naujo ar įmantraus nepasakysiąs – turi būti ir skanu, ir gražu lėkštėje.
Ar turi būti sotu? Porcijų dydis – reliatyvus dalykas, sutinka pašnekovas. Vis dėlto, jo nuomone, po vakarienės restorane žmogus neturėtų jaustis alkanas.
Kadangi visiems komandos nariams suteikta galimybė laisvai kurti ir improvizuoti, restorano virtuvės stiliui apibūdinti pašnekovui užtenka vieno žodžio – „kūrybiška“. „Svarbiausia, kad produktai būtų švieži ir kokybiški. Remiamės prancūzų, italų klasikinės virtuvės filosofija, mums nesvetimi „New Nordic Cuisine“ principai, vartojame lietuviškai virtuvei būdingus produktus, pvz., įvairias kruopas“, – vardija p. Kubilius.
Pirmenybė – vietos produktams
Į tradicinę lietuvišką virtuvę jis turi savo požiūrį, juolab kad ji iki šiol nėra gerai ištyrinėta. „Neseniai perskaičiau, kad bulvių plokštainis nėra lietuviškas patiekalas, ir susimąsčiau, kuriuos patiekalus tuomet reikėtų priskirti tradicinei lietuviškai virtuvei, – ar tuos, kurie kildinami iš kaimo, ar tuos, kuriuos dvaruose kadaise gamino samdyti virėjai iš užsienio? Ar būtina aiškiai apibrėžti tą „tradiciškumą“ remiantis datomis? Koks skirtumas, kada jie pradėti gaminti, – XVI a. ar XX a. pradžioje? Man regis, svarbiausia, kad patiekalai būtų gaminami iš Lietuvoje užaugintų produktų. Pavyzdžiui, Dargužių kaime gaminami puikūs sūriai pagal prancūzų technologiją. Negi juos turėtume vadinti prancūziškais?“ – dėsto p. Kubilius. Virtuvės meistro mėgstamiausių produktų sąrašo viršūnėje – šviežia mėsa ir žuvys, tačiau jis sutinka, kad daržovių vartojame per mažai, o jei vartojame, dažniausiai tas pačias – bulves, morkas, svogūnus. O juk pas mus puikiai dera ropės, ridikai, pastarnokai, kurie gali pakeisti naujo derliaus, tačiau neypatingo skonio daržoves, atvežtas iš kitų kraštų, dėsto p. Andrius. Jis pasidžiaugia, kad bent jau burokėliai tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio virtuvėse išgyvena tikrą renesansą, – jie vartojami ir žali, ir virti, ir kepti, ir marinuoti.
Kaip dera profesionalui, p. Kubilius domisi pasaulinėmis kulinarijos tendencijomis – perka naujausias knygas, ieško informacijos įvairiuose virėjų tinklaraščiuose, forumuose. Anot jo, dar prieš 15 metų virėjai saugojo profesines paslaptis. Jeigu išduodavo kokį receptą, svarbiausią sudedamąją dalį, kuri tą patiekalą daro ypatingą, nutylėdavo. Dabar virėjų visuomenė atvira, noriai dalijasi patirtimi ir idėjomis. Net Lietuvoje tai juntama – konkuruojančių restoranų virėjai vyksta vieni pas kitus, keičiasi žiniomis. Taip visi kartu tobulėja, o virėjo profesija tampa vis prestižiškesnė.
Atsisakė rungtis Rusijoje
Egzotiškiausiu kulinariniu patyrimu p. Kubilius vadina mėnesio trukmės stažuotę virtuvės meistro Björno Frantzéno restorane „Frantzén“. Tuo metu šis Stokholmo restoranas buvo 12-as geriausių pasaulio restoranų saraše. „Matyti, kaip gaminami patiekalai šiame dviem „Michelin“ žvaigždėmis įvertintame restorane, buvo neįkainojama patirtis. Didžiausią įspūdį man paliko skandinaviški sušiai, pagaminti iš keptų samanų, voveraičių, žalios arklienos ir žalių ančių kepenėlių. Skamba keistokai, tačiau skonių kombinacija, patikėkite, buvo tikrai nepakartojama“, – šypsodamasis aiškina virėjas.
Anot jo, geras virėjas privalo tobulintis visą gyvenimą – šioje profesijoje yra labai daug subtilybių. „Sakoma, kad vien išmokti gerai paruošti mėsą gali užtrukti metus. Taigi, nežinau, ar kada nors nustosiu mokytis. O konkursai... Man kiekviena diena darbe it konkursas – kūrybos tikrai pakanka“, – sako p. Andrius. Sausį Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos nariu tapęs pašnekovas kaip tik sulaukė kvietimo dalyvauti Baltijos šalių virėjų čempionate, kuris kovo pabaigoje vyks Sankt Peterburge, tačiau vykti atsisakė. Neslepia, kad pagrindinė atsisakymo priežastis, – Rusijos vykdoma politika Ukrainos atžvilgiu. Ar dėl savo vardo ir pavardės neteko patirti kuriozų darbe, klausiamai žiūriu į raidžių kombinaciją, išsiuvinėtą prijuostėje. „Linksmų nutikimų būna, ir ne tik darbe, – šypsosi pašnekovas. – Kartą Klaipėdos turguje pirkdamas mėsą mėginau nusiderėti. Prekiautojas pyktelėjo ir sako: „Gal tu koks Kubilius būsi, ar ką? “ Teliko išsitraukti pasą ir įrodyti, kad tikrai esu Kubilius. Jam neliko nieko kita kaip nuleisti kainą.“
Plačiau: ...

gal sakė balandžio 1-osios medaliu?

Kas skaitiniais dalinasi, o as tai kvietimais

Thursday, March 12
at 5:30pm
Kino teatras "Pasaka"
Šv. Ignoto 4/3, 01144 Vilnius, Lithuania

OUR NADIYA/NASHA NADIYA
Režisierius: Volodymyr Tyhkyy
Ukraina, dokumentinis, 2014, 45 min.
Originalo kalba: ukrainiečių k., rusų k.
Subtitrai: anglų k.

Tai dokumentinis filmas apie Nadia Savčenko ir karinį konfliktą Rytų Ukrainoje 2014 metais. Nadia Savčenko yra Ukrainos karinių oro pajėgų pilotė, Ukrainos parlamento narė, viena iš Europos tarybos narių. Nadia savanoriškai dalyvavo Rytų Ukrainos įvykiuose, kol liepą ji buvo pagauta milicijos. Netrukus po to ji buvo rasta Rusijos kalėjime, kur buvo neteisėtai apkaltinta dėl Rusijos žurnalistų nužudymo ir ten kalinama iki šiol.

Filmą pristatys Jonas Ohmanas, žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas, paramos Ukrainai pilietinės grupės BLUE/YELLOW įkūrėjas.

Renginys nemokamas. Kartu tai išskirtinis filmo seansas, skirtas paremti Ukrainos karius, todėl žiūrovai bus kviečiami prisidėti prie šios iniciatyvos savanoriškai. Visos šio seanso metu surinktos lėšos bus skirtos programai „BLUE/YELLOW“, kuri tiekia paramą karo kamuojamai Ukrainai.

Vietų kiekis ribotas, todėl kviečiame iš anksto - 1 valanda prieš seansą - kasoje pasiimti vietą garantuojantį bilietėlį.

Komentarų milijonas. Keletas citatų:
R.Juknevičienė: "Tikra tiesa, guli jo raštas valdyboje. Ne ją vieną, bet ir jos pavardė įrašyta". "
R.Bačiulis:" Prieš 2004-ųjų rinkimus Kirkilas norėjo Janutienę į LSDP rinkimų sąrašą įtraukti, pats pasakojo"
R.Juknevičienė: "Čia Seimo valdybos sprendimu medalis teikiamas. Jis Seimo"

Ukrainiečių daina: https://www.youtube....ECAD97F8E75B09A

Žodžiai suprantami, ir melodija kažkur girdėta, ar ne? Na, bet reikia tik pasigailėti tų, kurie nieko savo sukurti nesugeba, o sugeba tik pavogti.

žodžių nesuprantu, melodijos neprisimenu, bet ukrainiečių dainos man

„Aš rusas okupantas ir aš pavargau tai slėpti“, - sakoma įžangoje. Paskui vardijama, kad rusai buvo koją įkėlę į Afganistaną, kuris iki šiol yra neramumų krečiama valstybė. Tuo tarpu Suomija, kur rusams savo tvarkos įvesti nepavyko, dabar džiaugiasi išvystytomis technologijomis ir pramone. Lenkijoje, kurią sovietai irgi buvo pajungę į savo jungą, vidutinis gyventojas po išsilaisvinimo dabar gyvena keturis kartus geriau nei vidutinis rusas. Taip pat minimos kovos su Japonija dėl Kurilų salų, Ukrainoje įvykdytas Holodomoras ir t.t.

http://www.delfi.lt/...8#ixzz3TdXTCrZL

2 minučių filmas. Žiaurus, lakoniškas. Pabaiga baisoka. Vertas platinimo.
https://www.youtube....YpaXkxa2dg&t=10