Gimdyti terminas pagal visus įmanomus metodus buvo numatytas birželio 26-ą dieną. Kadangi mano mmm buvo kaip laikrodis, as visiems drąsiai įrodinėjau, kad gimdysiu anksčiau, peveze birželio 21-ą - per 3-as vestuvių metines. O ta 21-a atėjo ir nuėjo. Po tu nusprendžiau, kad gimdysiu kai palis - nes tie karščiai žudo visa kas gyva. Palijo. Reikalas nejuda. Nu blin, visos forumietes jau baigia pagimdyt - aš ir dar pora kolegių sėdim kaip užsiūtos. Bet kadangi niekaip su būsimuoju tėveliu neapsisprendžiam dėl vardo, nutariam taip - jei lėlytė gims birželį - bus Austėja, jei išlauks liepos (nu cia jau as daviau 150 procentų kad taip nebus ) - bus Liepa.
Atejo liepa. Pirma, antra diena. Visos gydytojos apžiūros su pakrapštymais eina veltui, imu manyt, kad niekad nepagimdysiu ir pamažu dairausi kūdikėlio, kurį galėčiau nugvelbt namo
Pirmadienį, po eilinės nepagimdymo dienos, prisisiminus su dar viena niekaip nepagimdžiusia Lavute (forumietė) apie pirmą valandą nuėjau miegot. Kažko labai jau nesimiegojo. Teko pažiūrėt teliką ir eilinį kartą pavartyt "Nėščios moters vadovą", kad jei kada nors gyvenime užeis sąrėmiai, žinot ar jie tikri, kaip ten su tais gimdymais ir t.t. Vnžo, guliu guliu, jau gal ir miegu ir jaučiu skaudena. Nu būna gi. Vėl skaudena. Ant durniaus pasiėmiau mabilieką - pasižiūrėsiu tipo intervalą (ir žvengiu kai durnelė - nu visai jau nublūdus, dar sąrėmius įsikalbėsiu). Kas 10 min, po poros kas 8-ios, dar po poros kas 6-min.
Tipoooooo kas daba? Rašomas sms Kokerei (kitai mūsų forumietei) ar miega, gal kažka patars ir pasakys - a tikri, a ne. Tyla. Ijungiamas kompas, lendama i SM - pas birželinukes. Mirtina tyla, bandau šauktis pagalbos, bet visos mamkos matomai deda į akį. Isjungiu kompą, toliau ant lapelio fiksuoju minutes. Kas 5-ios, kas 6-ios, kas 4-ios. Imama visa namudinė literatura ir bandoma išrasti kuo netikri sąremiai skirias nuo tikrų. Tipoooo lįst į vonią? 3-ią nakties? Tik del to kad įsitikint, a sąrėmiai tikri? - nu neaa 
Žadinamas jaunuolis (taip mes vadinam savo teveliuką): - Tėvai, nemiegok, man sąrėmiai. Buvau mikliai su ranka prispausta prie lovos -"miegok". Ai, nu ok. Gana išsidirbinėt, einu miegot. Atsigulu. Vel tas maudimas toks, po kažkiek laiko vėl imu fiksuot - nu kas 5-4-ios min. O blin, o jei čia rimtai sąrėmiai?? Kas tada...
Atsimenu, kad bent is birželiniokių, nei viena nepagimdė namie. Dzin. Fiksuojam. Rašom rašom, nu rimtai maudena kas 5-ios min. SM vis dar miega. Tipo pagal visą literaturą reik varyt į ligonine. DEL VISA KO susimetu į taše paskutinius daiktus. Vėl žadinu jaunuolį - jis žiūri paklaikusiom akim - "aik tu miegot". Aš jau rimtai bandau jam aiškint kad psio - gimdom, bet per juoką ta mano tirada skamba kažkodėl labaaaai jau nerimtai. Buvau išvadinta durne ir eilinį kartą pasiųsta miegot.
SM VIS DAR MIEGA. nu šakės, ko tos mergos miega naktim, kai aš TURBŪT gimdau. Maž skambint gydytojai? Ji šiąnakt budi. Bet kažkaip be ryšio. O jei čia sąrėmiai netikri? Tipo važiuot namo - kaip gėdinga...
Ai palauksiu. Gal praeis. Stabiliai nepraeina. Bandau skaityt žurnalą - nervina. nu negaliu. Ir dar ima biškį rimčiau skaudent. Neaaa, geruoju nesibaigs. Skambinu gydytojai - "Labas rytas, atsiprašau už tokį ankstyvą skambutį, man čiaa hmm turbūt sąrėmiai". Sako nu tai valio. kraukis mol daiktus ir po biškį važiuok. O tai pala pala - per filmus tai ten rodo viską metaaa, lekiaaa, verčias per galvas nu kur tas skubėjimas? "po biški važiuok". Nieko sau. Aišku, sakau gerai - ji man dar kažką aiškina, bet nelabai girdžiu nes kalba tyliai, kažka apie gimdyklelę ir pasakyk kad fskgkljg Maciuleviciene ir aKDJDKJJKkjsdljf as ateisiu ir mes ksldjfkljglk.
Mda. Eilinį kartą keliamas jaunuolis. Piktu balsu. Sakau "gi sąrėmiai man, reik važiuot" a jis man pasiūlo palaukt ryto. Žadu lipt į lovą ir pagimdyt jam ant pilvo tokiu atveju. Tai priverčia jį dar kartą susimąstyt ir pamažu judinas.
Pasidarom kavos, galutinai sudedama tašę. Šliurės, megztukas, kviečiam taksi. Po ilgo signalo atsiliepia apsnūdęs balsas. Kaži kodėl taksi pakeite savo ishkvietimo numerį g.gif Skambinam kitam taksui. Pro langą matau nuostabų rytinį dangų su rausva žara ir suprantu, kad gimti liepos 4-ą nėra teip jau blogai. Išėjus i lauką pasitinka rytinė gaiva ir tik tada suprantu, kad VISKAS TIKRAI VYKSTA.
Nuvažiuojam į klinikas. Pesčiom nueinam iki priėmimo. Nes oras toks fantastiškas, kad vos neišsprūsta pasiūlymas pasivaikščiot po klinikų parkelį. Priėmime pasitinka maloni moterytė, sakau maž pirmi šian - ji nusišypsojus sako "oj, ne". Bet sakau, palatų užteks, ane? Ji pradeda juoktis KAŽKODĖL. Išduoda paskutnio mados klyksmo naktinius ir chalatą. Chalato rankovės iki alkūnių, šniūreliai abu skirtingi ir tarpusavy, ir nuo chalato medžiagos thumbup.gif . Chalatas aišku nesusieina per pilvą. Jaunuoliui aš atrodau žavinga. Nu čia aš jį bandau įkalbėt, kad jam teip atrodo. Pasveria - 90.5 kg. Kaip gera kiaulaitė, pagalvoju kažkodėl. Nu ka, priaugta 15.5 kg. Netragedija dar. Paklauso tonus, surašo visus taip ir ne. Iškviečia sesutę.
Judam. Ji užkelia mus liftu i pirmą aukštą, atveda i gimdymo palatą. OBANA! nu ir palataaaaa. Paskutnis remontas darytas atrodo tik vakar. Viskas gražu pradedant lubom, baigiant tuliku ir lovos patalyne. Sakau, maž klaida. As cia gimdyt atvažiavau. Kas gi liks po to. Ji juokias ir traukia nuo lovos lovatiesę. Aš chop i lovą, ale atsiminus, kad viskas vyksta greičiau, kai vaikštai - marširuoju po palatą. Ateina mano gydytoja. Tai sako, visgi atvažiavot (dieną prieš tai buvau apžiūroj - ir ji palinkėjo atvažiuot šianakt biggrin.gif). Kaklelis atsidaręs 5 cm. Aš dar klausiu dėl epidūro, bet išgirdus, kad sąrėmiai nuo 2-os nakties, siūlo nebedaryt - nes neapsimoka. Viskas ir teip pakankamai greit vyksta. Ir palieka mus abu. Rašomi sms "mes gimdom". 2-a val is kažkur pasigirsta Phil Collins balsas. GARSIAI. Mes abu imam žvengt. Pasirodo palatoj yra kažkoks tai taškas, a kažkas ir ten groja muzikikę. Gaunu sms ish draugės "kur jūs, aš atvarau. Tipo kartu gimdyt". Buvo paaiškinkta, kad šian darbo diena ir prašom mint į darbą. Vaikstom po palata, klausom jau ABBA. Nu ir nieko.
Ir staiga pajuda palatos siena. Ieina vyriškis. Labas rytas, sako vyriškis, aš Laimutis, jūsų akušeris. Mano akys daros įdomios formos, To dar betrūko. Bet tyliu. Ir aišku sakau, nu malonu. Pasirodo cia 2 palatos sujungtos kambareliu ir jis abi mus aptarnaus. Ateina gydytoja. Pažiūri kaklelį, nieko naujo. Bet pažada kad ant 12-os turėsim lelką. Kažką tarias su Laimučiu ir vėl išeina.
Ateina mano palaikymo komanda: draugė, ir atėjus į darbą anyta. Laimučiui linksma, kad mūsų tiek daug gimdančių. Man irgi. Po kažkiek laiko ateina vėl gydytoja, tikrina kaklelį -6 cm.
Gydytoja nusprendžia nuleist vandenukus. Praduria. Bėga. Nu gal ir nieko. Oho kiek ten jų telpa... tei o kur vaikas, jei to vandens tiek. Vandenys skaidrūs - viskas ok. Prasideda lekiojimas į tuliką. Laiko praėję nemažai. Su Laimučiu kažką derina. Įtariu klastą. Sąrėmiai eina normaliai, skauda aišku. Tonus klauso beveik nuolat, bet viskas ok. Laimutis sako mol prasti tavo tie sąrėmiai. Durnelis, žinotų jis kaip skauda tai neaiškintų.
Statoma lašelinė. Skatins. Aš zirziu, kad nereik čia man tų skatinimų, pasiimkit savo lašelinę. Jis manęs neklauso, įveda kateterį ir pajungia lašelinę. Vaistų kiekis nerealus - nunu, galvoju sau rami, iki 12-os nesulašės, pažiūresiu kur tu juos dėsi. Tik pajungus lašelinę jaučiu, kaip venom tekėt ima įkaitinta geležis ir kažkas plėšia mano vidurius į šimta dalių. "Ačiū, sakau Laimučiui, man nereik lašelinės, rimtai pasiimki ir neškit ish čia" Jis išeina nieko nesakęs.
Kitoj palatoj mergička ima gimdyt. 14 valanda. Palaikymo komanda (draugė) siunčiama kažkur eit ir negrįžt. Vargše, kurį laiką budi koridoriui. Po pusvalandžio skatinamųjų dozė dvigubinama. Laimučiui dar kartą pasiūlau susirinkt savo lašeline. Girdžiu, kai rėkia kolegė. Garsiai rėkia. Imu šlebizavot, kad bijau ir siūlau jaunuoliui susirinkt mane ir važiuot namo. Jis nesutinka. Ji rėkia vis garsiau, pradedu isteriškai verkt. Pasiūlymas pavogt jos naujai pagimdytą vaiką ir rimtai varyt namo jaunuolio nežavi.
Ateina Laimutis - su chalatu, sako nu jau viskas. Sako tavo eilė. Skatinamieji dvigubinami. blink.gif Ateina gydytoja. Sakau skauda, gelbėkit. Leidžia suleist nošpą. Nieko ji man nepadeda. Pažada duot dujų. Išeina. Skainamieji dvigubinami. Mirsiu. Neįmanoma. Einu kampais iki kiekvieno sąrėmio, sąremio metu noriu mirt, nes skausmas neįmanomas. Jaunuolis išsigandęs bando man kažką masažuot. Man jau daros tas pats. Ateina gydytoja - 9 cm ir suminkšteję kraštai, pajudina vaiko galvyte, prašau jos manęs daugiau neliest, o ji man sako "Dar biškį" Košmaras kažkoks. Visus veju lauk nuo manęs. Gydytoja kažką aptarinėja su Laimučiu. Tonai visą laiką normalūs. Sąrėmiai dar normalesni.
Ateina pasipuošus žaliu chalatu gydytoja. Man nesinori matyt nieko absoliučiai. Nesnoriu net namo. Ardoma mano lova. Jaučiu, kad dabar tai jau viskas. Bet jau blogiau ir būt negali. Skausmas drasko į milijardus gabalėlių, o juos į dar milijardus. Ateina pasipuošęs chalatu Laimutis. Vnžo - psio. Sukelia man kojas. Ir pradedam. As neįsivaizduoju ir kur tie žmonės dirbantys tokiom sąlygom su tokiais pacientais turi tiek KANTRYBĖS.
Bandau stumt - niekas nesigauna, gydytoja kažką kalba apie takus, kuriuos turi praeit leliaus galvytė ir kad man reik labai stengtis jo labui. Nenoriu nieko girdėt. Aiškina kaip ir kada ir kiek turiu stumt. Velniop nieko nestumsiu, apsigalvojau, einu namo. Ji sako, kad niekur neisiu. Aišku eisiu. Laimutis antrina, kad eisiu eisiu bet biškį vėliau ir jau neviena. Nenoriu būt neviena, noriu namo. Bandau stumt - nieko nesigauna. Galiausiai netekus kantrybes užsipuolu gydytoja su tokiu dabar skambančiu gan įdomiai klausimu : "kodel vaikus reik gimdyt?? kodėl jie negali kaip paukštukai išsirident iš kiaušinių??" Mano didziam nepasitenkinimui ji ne tik kad man nieko nepaaiškina, bet pradeda juoktis. Nu šakės. Kokia nu sakyčiau nepagarba
Gydytoja aiškina, kad teip tik dar stipriau ir jei galima ne trumpais, o ilgesniais stūmiais. Šudas. Man ir šitų per akis. Niekas nesigauna vistiek. Vėl stumiu ir stumiu. Kažkaip pradeda atsirast blaivus protas ir noras stengtis, bet ne del savęs. Gal kad pagalvoju, jog lelka nekalta kad motina durna ir kaprizinga ? Nesinori kankint mažo zuikio, kuris teip stengias ateit į pasaulį ir nutariu trūks plyš, bet pagimdyt. Prasidėjus stangai, stengiuos iš visos širdies ir plaučių ir visko ten kito. Dar kartą bandau iš gydytojos išpešt reikalą apie vaikus ir kiaušinius. Nu bet rimtai KODĖL? Ignoravimas. Gydytoja žada kad uz 3-ų stūmių ir 7 minučių turėsiu lelką. Pasižiūriu i jaunuolį - vargšas sėdi ant žemės susiėmęs rankom galvą ir brisiaus akim žiūri į mane. Stengiuos jam pasakyt, kad eitų į koridorių įkvėpt kažkiek oro, ir iš viso jei nenori gali nebūt. Man dzin. Jis krato galvą. Suprantu, kad yra dar vienas žmogus, dėl kurio turiu stengtis. Kas vyko tas kelias minutes jau nesuprantu ir pati. Tik išgirdau gydytoją sakant, palauk, atrodo laukiu, bet visi ima šaukt palauk palauk. Po to stumiam smarkiai, gydytoja mato galvytę, kiek žinau kai išenda galvyte, reik palaukt, po to kitu stūmiu gims kūnelis ir viskas bus baigta. AŠ MATAU GALVYTĘ. AŠ MATAU KŪDIKĖLĮ. Kaip ir kada jis visas užgimė teip ir nesupratau. Bet jis jau čia.. Pradedu bliaut kaip nžn kas. Net nežinau kodėl. Ne todėl, kad jau viskas baigta, ne todėl, kad jau galėsiu kažkada važiuot namo biggrin.gif bet net nežinau kodėl. Emocijų milijonai. Zuika ima rėkti, mano guzas gerklėj didėja kaip tas skatinamųjų poveiki kas minutę, bandau kažką sakyt jaunuolui, bet neištariu nei žodžio, tik žiopčioju ir bliaunu, Lelytę paguldo man ant krūtinės.. Atsimerkia didelės didelės naują pasaulį reginčios (o gal dar ne) akytės ir įdėmiai tyrinėja mane... Bliaunu ir bliausiu, neina sustot.
3740 g 51 cm. Visai ne virs 4-ių, kaip žadėjo piktasis echoskopas. Bus balerina (sakiau kaaaa mirksiukas.gif ) APGAR 10 -10. Gydytoja ima mane siūti - pasirodo plyšau truputelį. Man jau dzin.
2 valandas gulim su lelka, ateina anyta, ateina kelios draugės su gėlėm... Laimutis bando man įsiūlyt kitus naktinius. Po to pižamą. Tenka sutikt. Einu į dušą, nusiprausiu. Ateina leliukų gydytoja, plauna mano pupsiką. Girdžiu kaip verkia, verkiu ir aš. Ruošiamės į palatą, tik pasakau, kad į trečią aukštą nelabai užlipsiu. Atveža ratukus ir keliaujam. Laimutis išrūpino gerąją mokamą palatą (už kurią aišku reikėjo moket doh.gif ). Atsigulu į lovą, paguldo lelką. Ir pamažu ateina ramybė...
Kol rašiau - kelis kartu ėjau žiūrėt savo vaikelio. Šypsos per miegus. Žmogus, dėl kurio paaukočiau net save. Net negalvodama. Suprantu kokį didelį stebuklą įvykdėm. Bet nežinau ar kada ryšiuos pakartot. rolleyes.gif
