Sveikos
Galiu pasakyt, kodėl tokie ir panašūs dalykai vis dar vyksta.
Todėl, kad visuomenė puola auką.
Išprievartavo merginą: ko ji ten ėjo, kodėl tokiu sijonu segėjo, pati išprovokavo.
Apiplėšė senuką: kam jis pinigus namie laikė, iš kur išvis pas jį tokie pinigai.
Sumušė moterį: pati prisiprašė, leidosi, buvo už ką, dar mažai gavo.
Todėl auka bijo, aukai gėda, auka tyli.
Aibė temų šiame forume, kai moteris pasiskundžia esanti nuskriausta, vyras neištikimas, anyta pikta. Tuoj patariama į veidrodį pasižiūrėt, pati dėl visko kalta esanti, ironizuojama ir šaipomasi. Kas belieka? Slėptis.
Aš nežinojau, kad tai buvo lytinis priekabiavimas, maniau, kad jis nemėgsta mano dukters, nes tai yra kito vyro ("užvažiavusio jam į snukį", ko jis, sakėsi, niekada neatleis) vaikas. Žodį "kabinėjasi" suvokiau, kaip psichologinį smurtą. Dariau viską, kad nuo jo apsaugočiau dukrą. Dėl jokio b.. neatsižadėčiau vaiko, vyras niekada nebuvo svarbesnis. Buvau linkusi problemas spręsti, o ne bėgti nuo jų. Sprendžiau kasdien. Kovojau savo ginklais- gerumu. Pralošiau. Dievas sustatė viską į vietas.
Darbe kalbėjom, kad viena kaimynė vyro urną bufete laiko. Pagalvojau, jei manasis būtų kremuotas ir nepalaidotas, jo pelenus tądien, kai sužinojau, būčiau į klozetą nuleidus.
Galvoju. Kokią čia nesąmonę suvėliau. 
Gyvenu taip, lyg šviežių bulvių nesitikėčiau sulaukt, o čia.. 
Aplankiau kapus. Nieko nepamirsau 
Ir taip tesesi jau beveik 13 metu. Aisku dabar tokie sapnai retai man buna bet vistiek buna 
Būna, kad sapnuoji susapnuoji. Bet būna, kad po to aplankymo sapne, jautiesi aplankyta ir tas ilgesys tuo metu apmalšęs būna. Taip jaučiausi po vieno sapno. Tą tokį džiugesį. Dabar nebepamenu kur, bet teko apie tai ir skaityti. 
