QUOTE(mamakubu @ 2015 02 24, 13:36)
Taip ir toliau zaveseli, taip ir toliau
Ačiū

Kai jau nieko nebegali padaryti, vistiek dar kažką gali.
Išmečiau dar likusius jo ir jo mums pirktus daiktus. Pirmiausia tuos, kuriuos pirko dukrai, kad ir ji jam būtų "gera".
Perrašiau kapo tvarkytojo titulą jo paveldėtojui.
Pasakiau jo sesei ir draugei, kuri prižiūri gretimą kapą, kad to kapo daugiau nelankysiu ir neprižiūrėsiu.
Akyse stovi išsigandusios dukros akys. Jūs net neįsivaizduojat, kaip aš jo nekenčiu. Dievas mato, jis buvo vertas viso to skausmo, kurį iškentė. Sakyčiau, keliskart daugiau.
Vaikai už puseurį Humanoj rado Mocartą. Visą savaitę jo klausau. Nors keista ir šiurpu Reqiem klausyti automobilyje. Jaučiau, bus sielos apsivalymas. Tik nemaniau, kad toks.

Merginos. Man klausimas. Miršta žmogus, koks jis bebuvęs, tuoj pagarba jam ir gailavimas. O tiesa kažkur šalia vaikšto. Juk po ne kurių mirties pradedi kvėpuoti, išsilaisvini. Tarkim, despotiška burbanti močiutė, kuri nuolat priekaištauja, kad nesusirandi darbo, "galanda" vos ne kasdien, vadina nevykėliu, ir graužia graužia graužia dėl kiekvieno poelgio. Bac, infarktas. Nebėr. Bet kaip nemandagu lengviau atsikvėpti ir pasakyti, kad be jos bus geriau. Arba girtaujantis tėtis. Bet turi raudoti, lyg didžiausią lobį praradęs. Nors žinai, kad pagaliau nebesmurtaus.
Kaip dera jaustis ir elgtis, kad nebūtum chamas, bet būtum nuoširdus aplinkai ir sau?.