16-os metų paauglio maištas

aš skaitau ką jūs rašot ir net nežinau nuo ko jums patarti pradėti. Čia tiek daug neišspręstų klausimų. Iš pat karto, nuo pat pradžių. Dar iki pirmų skyrybų. Ir pirmų vedybų- jūs savo pačios vaikystės paauglystės problemų neišsprendusi.
Šiaip vaikas kopijuoja visiškai jūsų elgesį. Jis nekalba sunkiom temom ne todėl, kad nenori- o todėl kad nemoka. Jis nuo jų bėga, kaip bėgat jūs priimdama niekam tikusius sprendimus- pvz. rengti vakarėlius su alkoholiu, iki išnakčių leisti būti svetimiems paaugliams pasjus ir t.t.
Jie jus laiko ne gera mama, o visiška kvaiša, nes net jie jums sako jog taip elgtis jūs neturėtumėt. čia yra viena problema kurią jūs paminėjot kiek aiškiau. Bet jūs turit suprasti jog jūs pati tą problemą ir sukūrėt. Iš noro paviršutiniškai pabūti gera.
Ir dar- galit lankyti šimtus kursų ir paskaitų, jei jūs neišmoksite tom žiniom pasinaudoti, tai tie visi lankymai bus tuščias laiko leidimas.
Ką pirmiausia turite padaryti tai pirmiausia eiti pati dėl savęs pas psichoterapeutą.

na visi galime tureti nuomone, gal ir yra, as visaip bandau mastyti kas, kur, kodel...analizuoti..bet va vieni sako, tu maziau gilinkis ir stresuok, o kiti vat cia sako, kad per mazai stengiuosi..
o patarimu realiu is problemu turinciu mamu -nesulaukiau, nera kas pasidalintu geranoriskai savo patirtimi, isgyvenimais..
na, bent pabandziau ieskoti pagalbos ir patarimu..isdrisau..manau jau geriau i pagalbos linija paskambinus buciau, nes cia pagalbos tikrai nedaug..
nusivyliau atsiverusi..pasijutau tik dar didesne kalte ir savigrauza bei vertinima, kad esu netinkama mama...

Nėra gerų ar blogų mamų. Yra tiesiog mamos. Su teigiamom ir neigiamom savybėm, su savom klaidom, supratimu/nesupratimu. Dar kartą galiu pakartoti- sūnus kopijuoja jūsų elgesį- jums kažką suskaudo ką čia pasakėm, jūs jau bėgat, ach ach. Tai kokios jūs patirites norit? Auginu savo pauglį, dabar mūsų santykiai iš mamos yra peraugę į vyresnės draugės. Na kampuotas tas paauglys, dygliuotas, bet jis tikrai žino jog aš nesivaikau geriausios mamos titulo ir man nėra svarbu kokia mane laiko jo draugai. Nesikišu į jo kambario ir rūbų tvarką, nieko ten nerūšiuoju- viską palieku jam. Na kai ruošiuosi statyti skalbiankę klausiu- skalbiamo ką nors turi? Būna atneša- būna ne. Mokykla ir pamokos yra visiška jo atsakomybė. Jis tai supranta ir jas ruošia, mokosi, siekia rezultatų. Sportas. Buvo su perspektyvom ir didelėm- nebenorėjo, išsakė savus argumentus kurie man pasirodė svarūs, prisiėmė naujus įsipareigojimus sau pats ir mano įpareigojimus- jų laikosi. Namuose yra mažesnių vaikų jų tarppusavio santykiai puikūs. Visus auginu viena. Ką aš supratau iš karto, tai kad mano reikalavimai auginant vaikus turi būti nuoseklūs ir logiški, turi atitikti vaikų amžių ir galimybes. Nebijau klysti, atsiprašyti ir pasitaisyti. Nebijau vaiko nuomonės apie mane, nebijau jų kritikos taip vadinamos, nes tai laikau atviru pokalbiu kada vaikas gali išsakyti ko jam prisikaupė per tą periodą, kai atrodė jog viskas gerai. Taip būna. esam ne kartą aptarinėję kas yra draugas. Ką tai reiškia, pagal ką supranti jog tai draugas, o ne šiaip prisiplakėlis ar koks atsitiktinis prašalietis, tą sąvoką auginom nuo vaikystės- paauglystė duoda rezultatus- moka rinktis. Taip ir gyvenam. Nekeldami vieni kitiems tokių reikalavimų kokių nesilaikom patys. Pvz. ne visada išsisiurbiu kambarius pati- mieliau pasėdžiu prieš TV ar pamezgu, ne visada susiplaunam indus, nes tuo tarpu manom jog naudingiau pažaisti žaidimus ir t.t. tai ir iš vaikų nereikalauju jog jų kambariai kaip vaistinė būtų. Žodžiu visi mes kilę iš vaikystės- nuo ten ir pradėti ieškoti priežasčių nesutarimų ir sprendimo būdų.

As tikrai nebegu, tik norejau patarimu, mano santykiai su dukra vyresnele puikus ir kaip ji sako, tu mus aukleji vienodai ir ne tu kalta, kad jis labiau smalsus blogybems ir labiau maistaujantis pries keleta ivestu taisykliu, tai man ir yra vertinimas, jei blogai aukleciau -visi butu problematiski, nes sunaus tikrai neaukleju kitaip..ir pasakiau jo tevui del rukymo , apie dingusi jo savaitgali..tevas ir sako, nu ir tegul valkatauja, yra tikimybe, kad sustos, netures proto, eis tolyn i duobe..tik va ir beda as taip negaliu mastyti ir ziureti, kaip ritasi jis zemyn..na ramiai as negaliu ziureti, laukti ir nieko nedaryti...na nesakykit, kad jums neskaudetu,jei jusu vaikas save zlugdytu..
beje labai noreciau buti tokia uztikrinta ir stipria kaip jus ar kaip mano sunus, kuriam dzin ka kiti mano, kaip apkalba, kad esi netinkama ir pan...
cia tikriausiai ir yra problema atejusi is mano vaikystes..as norejau buti geras vaikas, kuriuo didziuotusi...ir dabar norejau buti vaikams drauge, sukurti komanda, kuri siektu savo namus puosti, bet deja, man nepavyko, ta as pripazinau, bet kas toliau?

Nebūtinai nepavyko, gyvenimas dar tik prasideda ir pamatysit vėliau kas iš to vaiko išaugs. Galų gale svarbiausia kad jis išmoktų savo gyvenimą gyventi.
Kaip suprantu noras, kad jus mylėtų, gerbtų ir jumis didžiuotųsi liko nerealizuotas? Spėju mama buvo linkus būti labiau šalta ir griežta, tolima, nei šilta ir mylinti? Bet jūs pati suprantat jog jūs nebe ta maža mergaitė, jūs jau pati kelis kartus mama.
Galvoju jog visada labiau norėjau, kad mano vaikus ietų tarppusavio gilus ryšys, kad jie turėtų vieni kitus. Bet tyliai to norėjau, pati sau. Ir tas noras realizavosi tiesiog savaime. Bendrumas per bendrą veiklą ateina- bendrai žaidžiam, bendrai valgį gaminam, bendrai gyvenam. Bendrai rūpesčiais ir džiaugsmais dalinamės. Neaptarinėju niekada su vaikais jų brolių/seserų. Neieškau sau palaikymo iš kitų vaikų, jei viena iš jų reikia apriboti kokias nors laisves . Būna net pasakau- nubaudžiau sesę, eik paguosk ją. Pas jus gi jaučiasi jog kažkaip šeimoj atsirado blogietis ir dukros nori perimti jūsų nuomonę. Neleisčiau. Jis joms brolis- jų santykis turi būti kaip į brolį. Sūnus tarsi ir jaučiasi išmetamas iš šeimos rato- nereikalingas, nesuprastas, niekieno nemylimas ir nereikalingas. Paauglystėj ta konkurencinė kova ir taip aštri, ir visi egzistenciniai klausimai aštrūs- o čia dar sesė jo kažkur nenori, ir kita sesė irgi. Tai kas jam lieka- užsidaryt nuo visų, užsitvert stiklo siena ir gyvent, bandyt pratempti. Manau jog jis yra labai jautrus vaikas/paauglys. Nesakau kad stiklo sieną jums pavyks sudaužyti ar ją sudaužysit greitai, bet reikia to siekti. Jei jis su jumis nesikalba, tai gal jis eitų su jumis į kiną, gal jūs dviese nueitumėt į piceriją, gal jūs su juo galit pažaisti tuos žaidimus kompiuterinius, gal daug dalykų galit padaryti tik judu ir bent jau iš pradžių neliesdami jokių skaudžių temų. Gal jūs galit kartu trise jis, jūs ir tikras tėvas kažką nuveikti. Sunku, nesiginčiju. Bet daryti žingsnius link jo reikia.

Gal tame ir bėda? Gal jam reikėjo kažko kito.

Aš asmeniškai susidūrus su vaiko emocinėm problemom ir iš to išėjusiom elgesio problemom pakeičiau save - reakcijas, požiūrį (į vaiką, į problemą, į savo auklėjimą), elgesį. Ir tik tai padėjo. Ir to pasekoje atitinkamų problemų mūsų gyvenime nebėra. Procesas užtruko daugiau nei metus. Bet buvo tikrai verta. Nors buvo, kas sakė "nekreipk dėmesio, išaugs". Bet man svarbu ne tik tai, kad "išaugs", bet ir tai, kaip jis tai padarys ir kaip jį toks elgesys paveiks. Taigi, pasikeičiau aš. Santykyje su vaiku ir jo problemom. Nes aš esu mama, aš esu suaugusi, o vaiką mano ne gandrai kopūstuose auklėjo. Vadinasi ir jo elgesio problemos (nekalbu apie eilinius "nesusitvarko kambario" arba "nenori kažko daryti", kalbu apie elgesį, kuris trukdo mokytis, bendrauti ir džiaugtis jaunu gyvenimu) yra mano klaidų pasekmė. Man padėjo.

Lengviausia yra nieko nedaryti, nusprendus, kad aplinka kalta.

Jūs juokaujat tikriausiai? Forumas niekada nėra ir nebus ta vieta, kur sprendžiasi tokio pobūdžio problemos. Forumas - tai visų pirma kažkieno komercinė erdvė. Tai - turgus, turgaus aikštė. Tik po šios savos funkcijos - vieta galbūt pabendrauti kažkiek. Kažkiek pasidalinti informacija (tik kažkiek, iki tam tikro lygio ir tik kol nepasiklystama vertime). Ir tai - visas bendravimas turi tarnauti komerciniams šio forumo tikslams.

Niekada nespręskite šeimyninių problemų forume. TIK arba šeimoje, arba labai artimų draugų rate, arba PAS PSICHOLOGĄ.

Mąstykit, skaitykit, veikit

Deja, daug pavyzdziu zinau tam priestaraujanciu. Tiesiog vieniems vaikams reikia daugiau demesio, kitokio bendravimo negu kitiems. Plius, jis berniukas, o vyro modelis seimoje jam augant pati sakete, kad nekoks, tai...

Mano sūnui labai veikia kompiuterio atėmimas, nesimoko prasti pažymiai kompo nėra. Neišėjo į mokyklą internetą atjungčiau, išeitų iš namų, tikrai daiktus sudėčiau, labai greitai drąsa baigiasi. Nemanau, kad gerai yra nusileisti ir vykdyti užgaidas, nes tada jau tokiais ereliais pasijaučia, kad iš vis susikalbėti neįmanoma, turi būti ribos ir taisyklės

Perskaiciau tema, idomu, ar kai temos autore isvaziuoja savaitgaliui pas drauga, palieka mazaja dukryte priziureti vyresniems? Tuomet nesistebiu, kodel sunus taip reaguoja. As suprantu, kad jums sunku yra tris vaikus auginti ir netureti asmeninio gyvenimo, bet manau jau vien tai yra blogas pavyzdys ir nerupestingumas.
Keisti planai, kad kreiptis i policija, panaudojant kaip vaiko auklejimo priemone...
Siulyciau maziau pasakoti giminaiciams, tevams, koks jusu sunus blogas, nes tuo tik gilinat bloga situacija.
Uzjauciu temos autore, linkiu stiprybes ir kad sunus ateitu i prota. Tikiuosi mano kritika jusu neizeis, nes to nesiekiu.

Sitie dalykai mane irgi labai nustebino, ne teigiama prasme...

dianute, negalima SŪNAUS ir DUKRŲ auklėti vienodai. Jei auklėjot kaip savo mergaites, tai ir yra ta problema su juo... Žinot, vaikinukams reikia iššūkių ,reikia sunkaus darbo, reikia jausti, kad jie vyrai ir kad jie reikalingi savo mamoms ir savo sesėms kaip užtarėjai, kaip padėjėjai. Ir dar vyrukai labiau už merginas mėgsta pagyrimus, susižavėjimus, ir skaudžiau uždarumu reaguoja į kritiką. Mergina pakritikuota gali ir pagalvot, ką daro ne taip, ir pasitaisyt - vyrukas neigs ir kuo labiau kritikuosit, tuo taps "blogesnis...
O kokius iššūkius savo šeimos atžvilgiu turi jūsų sūnus? kaip suprantu, jokių. Ar pavyzdžiui jis turi pareigą partysti iš turgaus maišą bulvių, kad jūs paskui aikčiotumėt ir dėkotumėt, jog pati niekaip nebūtumėt parsitempus, kad smagu, kad šeimoje auga tikras vyras... Galima ir kitokių panašių suieškot.

toliau - gink dieve jokių bausmių. jokio keršto. nesat jūs nekokia mama, tiesiog esat mama, ne iki galo suprantanti sūnaus kaip vyriškos lyties būtybės psichologiją, ko gero vyrai kaip liaudis nelabai jums pažįstama erdvė, na, reikia domėtis tiesiog... moteriai iš principo yra ir nelengva išties tai perprast. bet bausti sūnų - reikštų nubausti jį už tai, kad jūs jo nesupratot. logikos ir teisingumo nedaug.

vėlgi. pornografija - ne jūsų reikalas. vaiko drabužiai - jau seniai nebe jūsų reikalas. mokykla - taip pat vaiko reikalas. va būna kam nors paauglystėj sušviečia, meta mokyklą šešiolikos - o paskui gyvena visai normalų gyvenimą, susiima... bet kokiu atveju, tai jo atsakomybė. dabar, kai girdisi jūsų zyzimas, galbūt į mokyklą jis neina specialiai, vat "kad jums blogiau būtų" , kai paliksit tai jam, kai jis žinos, kad neisit į mokyklą ir nemeluosit "kad mano mažiukas serga" - žiū ir susiims pats. o jei ir ne - tai jo reikalas.

jūs klausėt : tai negi aš negaliu jam nurodyt bla bla.

ne, negalit. vaikas nebe šešiametis, tai paauglys, kuris už poros metų bus pilnametis. galite tartis, derėtis, klausti jo nuomonės.

dar: gerai būtų sūnui koks vyras autoritetas... gal kokiais kovos menais susidomėtų? kad galėtų turėti "tikro vyro" pavyzdį ne iš geriančių bendraamžių, o iš vyresnio šio bei to pasiekusio žmogaus.