Kam mažų mergyčių
Keliam temą ir rodomės, kaip plaukėm ir kokie buvom gražūs šlapi 
Kažkaip "nesveikai" aukštai plaukia
QUOTE(zay @ 2015 06 02, 21:05)
Aš kai šerdavau sausu-būtinai duodavau ir mėsos ir žuvies, mano akimis daug blogiau šert šunį be tikros mėsos ir žuvies. Visad darydavau mėsiadienius, ir dauguma didelių veislynų tik taip šeria
o kaip daznai tuos mesadienius daryti ?kokios mesos ir kiek duoti? kiek ir kokios zuvies?musu mergaitei greit 7men. dabar valgom royal canin german shepherd junior.
o aš pasigirsiu dėl gražiųjų sesyčių Viper ir Valkirijos Laikinių Vilkauogių labai sėkmingas buvo joms šis šeštadienis: abi gavo po BOB, CAC, o Kiris dar ir BIG5 
labai sėkmingas buvo joms šis šeštadienis: abi gavo po BOB, CAC, o Kiris dar ir BIG5
Levrete, Ropsis gal Trakų ežere maudėsi? Panašios vietos 
Sveikinimai Viper ir Kirai, jos kaip dvynės)
O mes ketvirtadienį netyčiom nuėjom 20km Ėjom ėjom palei Nemuną, bet kad tiltas per upę toli buvo, tad taip ir gavosi 
Va, čia pensininkas Rūkas (10,5metų) visas laimingas ir kiek pavargęs:
Ar kas nors profilaktiškai vedate šunis pas vetus? Tarkim kraujo tyrimams ar pan? Kadangi Rūkas mano pirmas šuo, nenoriu ko nors pražiopsoti
Kaip dažnai nuo kirminų duodat?
Sveikinimai Viper ir Kirai, jos kaip dvynės
)O mes ketvirtadienį netyčiom nuėjom 20km
Ėjom ėjom palei Nemuną, bet kad tiltas per upę toli buvo, tad taip ir gavosi Va, čia pensininkas Rūkas (10,5metų) visas laimingas ir kiek pavargęs:
Ar kas nors profilaktiškai vedate šunis pas vetus? Tarkim kraujo tyrimams ar pan? Kadangi Rūkas mano pirmas šuo, nenoriu ko nors pražiopsoti
Kaip dažnai nuo kirminų duodat?
QUOTE(laira4 @ 2015 06 14, 23:59)
Levrete, Ropsis gal Trakų ežere maudėsi? Panašios vietos
O mes ketvirtadienį netyčiom nuėjom 20km Ėjom ėjom palei Nemuną, bet kad tiltas per upę toli buvo, tad taip ir gavosi
Va, čia pensininkas Rūkas (10,5metų) visas laimingas ir kiek pavargęs:
O mes ketvirtadienį netyčiom nuėjom 20km
Ėjom ėjom palei Nemuną, bet kad tiltas per upę toli buvo, tad taip ir gavosi Va, čia pensininkas Rūkas (10,5metų) visas laimingas ir kiek pavargęs:
Ežeras - Rėkyvos
Labai graži nuotrauka Rūko
Penktadienį dirbau iki 16 valandos, vėliau susitikau su seniai matyta drauge - gyvena ne Lietuvoje ir jos nerealia kaliuke su kuria sieks IPO aukštumų (žinau-pasieks). Net keista - žmonės keičiasi, ne tik į blogą, bet ir gerą pusę
Šeštadienį 8:02 jau keliavau klaidžiais keliais ieškodama kaip patekti į Galvės gatvę ir tranzuoti link Aukštadvario. Praėjau senuoju Vilniaus keliu, kuriuo kadais ėjome su piligimais (tikiuosi šiais metais prisijungt rugsėjį prie jų su Ende). Žiūriu - autobusas važiuoja, tad galvoju kodėl gi ne - pavažiuosiu iki Trakų vokės, nuo ten mums bus lengviau tranzuoti. Lipu į 51 autobusą ir matau, kad jis ne ten važiuoja.. Išlipu žiede, į Vilnių nenoriu.... Grįžtu iki Vilijos stotelės, bandom tranzuoti. Sustoja žmogus - paiima ir mes gįžtam į Vilnių... Pasiklydau lygiame kelyje... Pasirodo tas užsukimas, kur suko 51 autobusas, buvo kaip Dvarčionių, o ne jo žiedas... O grįžę atgal, mes neperėjom kelio, tad atsidūrėme ne toje pusėje ir grįžome į Vilnių (visgi mano galvoje gps'as veikia netobulai)... 11 stotyje belaukiant autobuso - varuotojas nepaėmė į Trakus (mikriukui kuprinės netiko, o net ne šuo)... Traukinys nebeima žvėrų, o autobusu po 12 bus važiuoti pragariškai karšta... Troleibusai įkaitę... Vienintelė reali išeitis - mano ratuotų draugų bei namiškių pagalba. Radau, kas paveš iki posūkio į Čižiūnus. Taip patekau į taip mylimas, savas vietas. Vis bandžiau prisiminti kaip nueiti į Vieną ar kitą vietą, juk čia mano išminti takeliai, tiesa prieš 5 metus.
Karštis labai vargino... Jau matau tvenkinį Mošos, prie kurio priėjome per aukštas žoles. Endless plaukiojo, o aš dairiausi aplink. Labai pasikeitę. Tolumoje mačiau Tomošavos gamtininkų bazę, tad pirma mintis buvo ją aplankyti. Tad kiek atsigaivinus ir pavalgius bėgome link jos... Ir staiga stop... Mano akiū lygyje eina du laidai lygiagretūs... Pradžioje nesupratau kas tai... Sustojau nuo jų per 4- 5 metrų atstumą... tada žvilgt į kairią pusę ir atšokau dar keletą metrų atgal... Juk tai aukštos įtampos laidas (110 kv)... Jie nukritę ir pakibę žemai.... Brr... Jie seniau kabojo aukščiau... Noras eiti į tą pusę dingo lyg dūmas neblaškomas vėjo... Pažadėjau sau pimadienį paskambinti į Lesto, kas prižiūri aukštos įtampos linijas, nes laidai turi būti tikrai ne tokiame aukštyje, tuo labiau aukštos įtampos... Net vietinė linija 220v greta kabojo aukščiau, kaip, kad net pašokus nepasiekčiau... Tad toliau keliavome į kitą pusę - link Akie ežero (pelkės). Ir štai žakeliui pamačiau, kad nebeturi Endli antkaklio nuo erkių - palikus būsiu prie Mošos tvenkinio. Kuprinę palikau krūmuose (kaimas, tai vargu ar kas paimtų net jei viduryje laukų palikčiau, bet mažą ką - visgi ne Labanoras) ir grįžau atgal, suradau, uždėjau. Tad mūsų kelionė tęsėsi toliau. Karštis labai vargino, prie Akie ežeriuko prieiti nepavyko - užpelkėjęs. pakeliui dar turėjome prieiti Strėvytės ežerą, bet deja aplink jį buvo išsidėstę Mackantiškių kaimo namai... Einam palei kelia.. Bloga, karšta... Šliaužiu greičiu it sraigė ir G{S'as rodo, kad kitapus kelio bus ežeriukas (mažas ir aplink nėra namų). Leidžiuosi per ganyklas, vėliau dilgėlynus. Mielosios dilėgės gerlia rankas ir kojas, bet negi baisu - paskaudės ir praeis, geriau nei Tabanida. Nusileidžiam per krūmynus.. Krantas užpelkėjęs, matosi žvėrių padaryti takeliai iki vandens. Ir štai radinys 0 deja nuotraukos nepadariau - laukinė orchodėja - gegūnė (rūšis manau bus raiboji - raudonosios knygos, bet neesu tikra, nes su davimi neturėjau Lekavičiaus vadovo augalams pažinti). Pažiūriu į kitą pusę miškas, tad mintyse, kad priėjimas turėtų būti geresnis... Brendu per meldus, šabakštynus, klapmpynes ir dilgėlynes... Upelis, kurio gylis vos siekia 30 cm, o visas dadengtas geltonais lugnių žiedais... Tokio gražaus dar neesu regėjusi per visas keliones po Lietuvą... Mielas takelis veda tolyn palei ežerą. Ant medžio lentelės, kad dėl žvejybos reikia kreiptis numeriu, bet aš nežvejoju... Tiltelis vienas geras, kitas aplūžęs, žinoma aš renkuosi aplūžusį, tas jaukesnis. Sėdamės, Endless šoka į mėlynas gelmes ir plaukia ratais - kvadratais. Ant gretimo tiltelio esnačio už kokių 50 m pasirodo žvejas, vėliau jo šuo (panašus į VA), kuris visiškai ignoruoja mus, o Endli nori loti - juk svetimas.Kojos į ežerą, batai ant kranto. Pietūs ir "čilinam", kol saulė nebebus tokia kaitri. Nepajutau, kaip užmigau... Pabundu nuo vėjelio, kuris taršo plaukus, kelia bangeles mėlyname mėlyname ežere, kur galbūt jo gelmėse vandeniai stato laiko pilis.
Pamažu ruošiamės eiti - reikia rasti vietą nakvynei. Be to dar yra 3-4 valandos, per kurias galime pažygiuoti. Pakeliui - toks nepaprastai žavus aiūklių laukas ir mintyse skambantis eilėraštis ( Ir tu geras Žemei/ Ir Tau Tavo Žemė gera.. V.M. Putinas).
Tolėliau keliukas sukantis už namo per mišką už kurio atsiveria toliai. Žinau, kad kadanors gyvensiu ir dirbsiu toli nuo miesto - gamtoje. Tai mano namai ir tie toliai, tie laukai, tos nuostabios pievos kai ryte eini per rasotą kvapią žolę ir tarytum girdi kaip krenta tie mažyčiai rasos lašeliai spindintis pirmuosiuose saulės spindulėliuose... Ir vakare, kada laukus apgobia tanki rūko skraistė...
Sukam į mišką (mano stiliumi) per bruzgynus braunamės lyg per džiungles link ežero. Bruzgynų lapijoje tamsu lyg naktį... Nuvirtę medžių kamienai lyg nematomos žabangos pastoja kelią ir tik vikraim, bei žinančiam kur dėti koja nėra tokie pavojingi. Kur dar uodai, šakos susipynusios it tinklas gaudantis paklydėlius bei duobės. Šalia jų želia didžialapės dilėgėlės laukiančios aukų
Išnyru iš krūmyno - sodybos teritorija. Einu per ją, matau žmogų - klausiu kelio kaip man nueiti iki Drabužio ežero pakantės. Žmogus paaiškina, kad prie Drabužio nakvoti negalėsiu ir praeiti senuoju keliu, nes ties Strėvos ištakomis (drabužio ežero gale) gyvena žmogus, kuris laiko 8 palaidus kaukazo aviganius (tas pats, su kuriuos easme susidūrę seniau)... Žmonės rašo skundus, o šunys vis vien laksto.. Dabar jie visur toje pusęje laksto... Tad pasirinkau keliauti pagrindiniu keliu iki posūkio iki Oniškio plentą (plentu tą kelią sunku pavadinti, nes tai asfaltuotas šunkeliukas besirangantis tarp ežerų kaip kokia gyvačiukė). Einant Oniškio plentu, dar pasižiūriu, kad nebūtų namų. Karšta, vandens beveik nebėra... Sukam į laukų pusę... Einam per keričius laukus žyginčius čia violetiniai, mėlynai, čia raudonai, geltonai... Saulės nuaksinos smilgos supasi vėjo plaukuose... Paskęstu milglinių augalų jūroje... Tolumoje matau žalia žalias dilgėles ir baltus baltus salierių (Apiaceae) augalų žiedus... Tolėliau karklai, o tarp jų šmėsteli stirna, po to dar viena. Mes sustingstame... Žvelgiame į tuos nuostabius padarus. Viena ramiai ristnoja, sustoja apsižvalgo ir dingsta už karklų.. Matome pelkę su pilkais stuobrais lyg vaiduokliais paskendusius kylančiame rūke tolumoje. Einame artyn darbužėlio ežero. Ten šlapynė ir vėl mus pasitinka nuostabūs orchidėjų žiedai. Brenda per šlapynę - batai kiaurai šlapi. Žiemkenčių laukas ir iš karlynų tolumoje dešnėje pusėje sklinda elnio baubimas... Apsistojame netoli užpelkėsjusio kanto - deja pasistemti vandens nėra taip paprasta, tad arbatai pasemti vandens ir košei tenka įdėti daug pasangų kaip ir sausų pagaliukų rinkimas. Naktis šilta, giedra ir žvaigždėta. Naktį ir paryčiais lojo stirnos, o darsesnis jaunas stirninas atėjo iki mūsų tento - pauostyti. Gulėjome nejudėdami, kad neįšgąsdinti ir štai jis prikišo savo snukį prie Endės sanpo, o ši pasakė "au". Au išgąsdino atėjonų ir šis leidosi bėgti. Bėgo ne toli - iki lauko vidurio. dar ilgai stovėjo atsisukęs į mūsų pusę... Nemačiau kaip išėjo, nes panirau į sapnų karalystę ir vėl...
(bus tęsinys)
Šeštadienį 8:02 jau keliavau klaidžiais keliais ieškodama kaip patekti į Galvės gatvę ir tranzuoti link Aukštadvario. Praėjau senuoju Vilniaus keliu, kuriuo kadais ėjome su piligimais (tikiuosi šiais metais prisijungt rugsėjį prie jų su Ende). Žiūriu - autobusas važiuoja, tad galvoju kodėl gi ne - pavažiuosiu iki Trakų vokės, nuo ten mums bus lengviau tranzuoti. Lipu į 51 autobusą ir matau, kad jis ne ten važiuoja.. Išlipu žiede, į Vilnių nenoriu.... Grįžtu iki Vilijos stotelės, bandom tranzuoti. Sustoja žmogus - paiima ir mes gįžtam į Vilnių... Pasiklydau lygiame kelyje... Pasirodo tas užsukimas, kur suko 51 autobusas, buvo kaip Dvarčionių, o ne jo žiedas... O grįžę atgal, mes neperėjom kelio, tad atsidūrėme ne toje pusėje ir grįžome į Vilnių (visgi mano galvoje gps'as veikia netobulai)... 11 stotyje belaukiant autobuso - varuotojas nepaėmė į Trakus (mikriukui kuprinės netiko, o net ne šuo)... Traukinys nebeima žvėrų, o autobusu po 12 bus važiuoti pragariškai karšta... Troleibusai įkaitę... Vienintelė reali išeitis - mano ratuotų draugų bei namiškių pagalba. Radau, kas paveš iki posūkio į Čižiūnus. Taip patekau į taip mylimas, savas vietas. Vis bandžiau prisiminti kaip nueiti į Vieną ar kitą vietą, juk čia mano išminti takeliai, tiesa prieš 5 metus.
Karštis labai vargino... Jau matau tvenkinį Mošos, prie kurio priėjome per aukštas žoles. Endless plaukiojo, o aš dairiausi aplink. Labai pasikeitę. Tolumoje mačiau Tomošavos gamtininkų bazę, tad pirma mintis buvo ją aplankyti. Tad kiek atsigaivinus ir pavalgius bėgome link jos... Ir staiga stop... Mano akiū lygyje eina du laidai lygiagretūs... Pradžioje nesupratau kas tai... Sustojau nuo jų per 4- 5 metrų atstumą... tada žvilgt į kairią pusę ir atšokau dar keletą metrų atgal... Juk tai aukštos įtampos laidas (110 kv)... Jie nukritę ir pakibę žemai.... Brr... Jie seniau kabojo aukščiau... Noras eiti į tą pusę dingo lyg dūmas neblaškomas vėjo... Pažadėjau sau pimadienį paskambinti į Lesto, kas prižiūri aukštos įtampos linijas, nes laidai turi būti tikrai ne tokiame aukštyje, tuo labiau aukštos įtampos... Net vietinė linija 220v greta kabojo aukščiau, kaip, kad net pašokus nepasiekčiau... Tad toliau keliavome į kitą pusę - link Akie ežero (pelkės). Ir štai žakeliui pamačiau, kad nebeturi Endli antkaklio nuo erkių - palikus būsiu prie Mošos tvenkinio. Kuprinę palikau krūmuose (kaimas, tai vargu ar kas paimtų net jei viduryje laukų palikčiau, bet mažą ką - visgi ne Labanoras) ir grįžau atgal, suradau, uždėjau. Tad mūsų kelionė tęsėsi toliau. Karštis labai vargino, prie Akie ežeriuko prieiti nepavyko - užpelkėjęs. pakeliui dar turėjome prieiti Strėvytės ežerą, bet deja aplink jį buvo išsidėstę Mackantiškių kaimo namai... Einam palei kelia.. Bloga, karšta... Šliaužiu greičiu it sraigė ir G{S'as rodo, kad kitapus kelio bus ežeriukas (mažas ir aplink nėra namų). Leidžiuosi per ganyklas, vėliau dilgėlynus. Mielosios dilėgės gerlia rankas ir kojas, bet negi baisu - paskaudės ir praeis, geriau nei Tabanida. Nusileidžiam per krūmynus.. Krantas užpelkėjęs, matosi žvėrių padaryti takeliai iki vandens. Ir štai radinys 0 deja nuotraukos nepadariau - laukinė orchodėja - gegūnė (rūšis manau bus raiboji - raudonosios knygos, bet neesu tikra, nes su davimi neturėjau Lekavičiaus vadovo augalams pažinti). Pažiūriu į kitą pusę miškas, tad mintyse, kad priėjimas turėtų būti geresnis... Brendu per meldus, šabakštynus, klapmpynes ir dilgėlynes... Upelis, kurio gylis vos siekia 30 cm, o visas dadengtas geltonais lugnių žiedais... Tokio gražaus dar neesu regėjusi per visas keliones po Lietuvą... Mielas takelis veda tolyn palei ežerą. Ant medžio lentelės, kad dėl žvejybos reikia kreiptis numeriu, bet aš nežvejoju... Tiltelis vienas geras, kitas aplūžęs, žinoma aš renkuosi aplūžusį, tas jaukesnis. Sėdamės, Endless šoka į mėlynas gelmes ir plaukia ratais - kvadratais. Ant gretimo tiltelio esnačio už kokių 50 m pasirodo žvejas, vėliau jo šuo (panašus į VA), kuris visiškai ignoruoja mus, o Endli nori loti - juk svetimas.Kojos į ežerą, batai ant kranto. Pietūs ir "čilinam", kol saulė nebebus tokia kaitri. Nepajutau, kaip užmigau... Pabundu nuo vėjelio, kuris taršo plaukus, kelia bangeles mėlyname mėlyname ežere, kur galbūt jo gelmėse vandeniai stato laiko pilis.
Pamažu ruošiamės eiti - reikia rasti vietą nakvynei. Be to dar yra 3-4 valandos, per kurias galime pažygiuoti. Pakeliui - toks nepaprastai žavus aiūklių laukas ir mintyse skambantis eilėraštis ( Ir tu geras Žemei/ Ir Tau Tavo Žemė gera.. V.M. Putinas).
Tolėliau keliukas sukantis už namo per mišką už kurio atsiveria toliai. Žinau, kad kadanors gyvensiu ir dirbsiu toli nuo miesto - gamtoje. Tai mano namai ir tie toliai, tie laukai, tos nuostabios pievos kai ryte eini per rasotą kvapią žolę ir tarytum girdi kaip krenta tie mažyčiai rasos lašeliai spindintis pirmuosiuose saulės spindulėliuose... Ir vakare, kada laukus apgobia tanki rūko skraistė...
Sukam į mišką (mano stiliumi) per bruzgynus braunamės lyg per džiungles link ežero. Bruzgynų lapijoje tamsu lyg naktį... Nuvirtę medžių kamienai lyg nematomos žabangos pastoja kelią ir tik vikraim, bei žinančiam kur dėti koja nėra tokie pavojingi. Kur dar uodai, šakos susipynusios it tinklas gaudantis paklydėlius bei duobės. Šalia jų želia didžialapės dilėgėlės laukiančios aukų
Išnyru iš krūmyno - sodybos teritorija. Einu per ją, matau žmogų - klausiu kelio kaip man nueiti iki Drabužio ežero pakantės. Žmogus paaiškina, kad prie Drabužio nakvoti negalėsiu ir praeiti senuoju keliu, nes ties Strėvos ištakomis (drabužio ežero gale) gyvena žmogus, kuris laiko 8 palaidus kaukazo aviganius (tas pats, su kuriuos easme susidūrę seniau)... Žmonės rašo skundus, o šunys vis vien laksto.. Dabar jie visur toje pusęje laksto... Tad pasirinkau keliauti pagrindiniu keliu iki posūkio iki Oniškio plentą (plentu tą kelią sunku pavadinti, nes tai asfaltuotas šunkeliukas besirangantis tarp ežerų kaip kokia gyvačiukė). Einant Oniškio plentu, dar pasižiūriu, kad nebūtų namų. Karšta, vandens beveik nebėra... Sukam į laukų pusę... Einam per keričius laukus žyginčius čia violetiniai, mėlynai, čia raudonai, geltonai... Saulės nuaksinos smilgos supasi vėjo plaukuose... Paskęstu milglinių augalų jūroje... Tolumoje matau žalia žalias dilgėles ir baltus baltus salierių (Apiaceae) augalų žiedus... Tolėliau karklai, o tarp jų šmėsteli stirna, po to dar viena. Mes sustingstame... Žvelgiame į tuos nuostabius padarus. Viena ramiai ristnoja, sustoja apsižvalgo ir dingsta už karklų.. Matome pelkę su pilkais stuobrais lyg vaiduokliais paskendusius kylančiame rūke tolumoje. Einame artyn darbužėlio ežero. Ten šlapynė ir vėl mus pasitinka nuostabūs orchidėjų žiedai. Brenda per šlapynę - batai kiaurai šlapi. Žiemkenčių laukas ir iš karlynų tolumoje dešnėje pusėje sklinda elnio baubimas... Apsistojame netoli užpelkėsjusio kanto - deja pasistemti vandens nėra taip paprasta, tad arbatai pasemti vandens ir košei tenka įdėti daug pasangų kaip ir sausų pagaliukų rinkimas. Naktis šilta, giedra ir žvaigždėta. Naktį ir paryčiais lojo stirnos, o darsesnis jaunas stirninas atėjo iki mūsų tento - pauostyti. Gulėjome nejudėdami, kad neįšgąsdinti ir štai jis prikišo savo snukį prie Endės sanpo, o ši pasakė "au". Au išgąsdino atėjonų ir šis leidosi bėgti. Bėgo ne toli - iki lauko vidurio. dar ilgai stovėjo atsisukęs į mūsų pusę... Nemačiau kaip išėjo, nes panirau į sapnų karalystę ir vėl... (bus tęsinys)
Kažkaip vokiečių tema susimaišė su kelionių
QUOTE(Andra Beauceron @ 2015 06 15, 12:08)
VekiVivon*, jums čia:
http://www.supermama...hp?showforum=73
Bet ten juk nėra temos - kelionės drauge su VA
