QUOTE(Agnnyte @ 2015 03 20, 14:24)
Nebūkit tokios kategoriškos - baimė šunims ne visada iš piršto laužta.
Pamėgintumėt pačios ateit į svečius pas žmones, kurie augina, pavyzdžiui, kokias tai peles ar tarantulus ir leidžia po namus jiem lakstyt
![smile.gif](https://www.supermama.lt/forumas/public/style_emoticons/default/smile.gif)
kiek ilgai insterijon nepultumėt?
oi - bėgtų nuo manęs slėptis tarantulai, kai įkyrėčiau
man vaiko baimė nuostabos nekelia, bet tėvų vaidmuo tikrai keistas. Jeigu jie uoliai baimę puoselėje, užuot nuramindami, parodydami, paaiškindami, tai jos ir auga. ir kelia vaikui didesnę grėsmę nei šuniukas. (
ir geras pastebėjimas - tokie ten ir draugai. augant jų karalaičiui mūsų suvokimas apie pasaulį drastiškai išsiskyrė. negaliu žiūrėt)
kas dėl šuns turėjimo, tai kitų draugų vaikai auga su dideliu šuniu, o jų atsargumas, baimė vis tiek yra mūsų šuniui (tiesa, nei jie, nei mes, kai atvyksta, neuždarinėjame), bet tėvų reakcijos visai kitos - jiems svarbu, kad vaikas reaguotų adekvačiai. paaiškina, parodo, vyrukai gal ir nepuola niurkyt, bet gali ramiai būti tam pačiam kieme.
mano pačios vaikai su visokiausiais šunimis susidurdavo iki Upės. Pratinom ir tiek. su gyvatėm ir vorais tas pat - jeigu vaikui rodai, kad tai nėra baubas, tai vorai, rupūžės, žalčiai tampa atrakcija, dienos įvykiu, o ne šlykštyne.
Papildyta:
QUOTE(Agnnyte @ 2015 03 20, 14:24)
Turėjau kaimyną, kuris pamatęs mane, einančia su šunimis, tiesiogine to žodžio prasme turėklais ir palangėm laiptinėj lipdavo. Žmogų raudonis iki violetinumo išmušdavo, šnopuoti pradedavo, o akys - paklaikusios būdavo.
Aš iš pradžių labai bijojau jo. Susitikus vieną kartą paklausiau, kame bėda. Jis labai atsiprašė. Sako, "žinau, kad tavo šunys geri, dresuoti ir nieko nepadarys, bet pamatau ir viskas - savęs nebekontroliuoju".
![lotuliukas.gif](https://www.supermama.lt/forumas/public/style_emoticons/default/lotuliukas.gif)
čia geras - jis tavo šunų bijo, tu - jo