Man išvis atrodo, kad paveikslai - tai labai asmeniškas reikalas, nėra tokio dalyko, kaip skandinaviški ar neskandinaviški paveikslai.
Paveikslas yra meno kūrinys, jis yra dailininko dūšios išraiška, ir kuris jau tavo dūšiai "groja", tas ir tavo. Čia tas pats, kas klausti, kokius šampūnus vonioj statyt ar kokius lūpdažius ant kosmetinio staliuko dėt. Ateini į namus - ir iškart matai, ką žmogelis vertina - ar šiuolaikinę tapybą, ar senovinę, ar giminės paveldą, ar chaltūrines aguonas arba tipo ajurvedinius ne visai anatomiškai teisingus dramblius, kuriuos Palangoj pardavinėja ant Basanavičiaus/Vytauto kampo, nupaišytus ne kad kažką išreikšt, o kad pirktų ("gražus paveikslas, gal turit tokį, tik mažesnį?"
) , ar aplamai pušeles saulėlydyje, kačiukus, tigrus, baublius iš gintaro ir gulbes plūkančias
Išvis geri paveikslai labai brangūs, ir man regis, kad verta tokiam pataupyti, o ne pirkti beleką tipo Ikėjoj, kaip kad kokį viešbutį įrenginėjant.
O jei norisi KAŽKĄ kabinti, o gero paveikslo neįperkat ir neketinat tam skirti keturženklio skaičiaus eurų - na, ar bent jau jam artimo triženklio - ir neturit draugo dailininko, kad padovanotų - tada aš paveikslo ir nepirkčiau.
Vietoje to rėminčiau ką nors kitą ir kabinčiau. Pvz. kokį seną žemėlapį, kokius senos knygos lapus, giminės nuotraukas, šiaip nuotraukas, vaiko piešinius, karpinius, herbariumo kolekciją... Veidrodžius, galų gale.
Skandinaviškam stiliui imčiau paprastus rėmus su baltu pasportavimu...
ir kas jas gali moketi 
