QUOTE(Brūkšniukas @ 2015 02 09, 11:27)
Tai tu beveik viską jo skaitei
man "kelyje į rojų" tai toks patinizmas
labiausiai kai jis su paukšte susimylėjo (va tada ir pagalvojau, kad su galva negerai)
Tai mėsą valgai?
O aš tai matyt priėmiau ne kaip pačio rašytojo patinizmą, o tiesiog išmonę, kliedesį ar pan.
Pvz. H. Murakami knygose irgi psichodelikos rasdavau, bet nepriskyriau to kaip žmogui.
Man ši J.Melniko knyga buvo ypač įtaigi ir "aktuali". Aš dirbau skerdykloje. Kiekvienas labai ankstyvas rytas, kai dauguma dar saldžiai miega, prasidėdavo skerdynėmis. Gyvulio baime, kraujo upėmis, kaitra..Kiekviena diena prasidėdavo žiaurumu, vadinamu "gyvenimas ir maistas". Žmonės skerdykloje dirbo "pagerinti", taip kaip tam knygos Reicho laikraštyje ir rašo. Jie turėjo savo filosofiją ir jokių pašalinių minčių nei žudymas, neįsileisdavo. Jų tikslas buvo kilnus - pamaitinti liaudį, įmonėj n tonų produkcijos pagaminti, o gyvulys - tik gyvulys.
Aš "persisotinau" mėsa jau tada. Nemėgstu ir nevalgau.
Bet žinoma, knyga, tai labai sustiprino tą jausmą.
Aš tą knygą į privalomą mokyklinę literatūrą įtraukčiau
Nes mes gyvename kokone. Lavonai mums pateikiami gražiose vakuumo pakuotėse, o aš esu už tai, kad žmogus gali valgyti mėsą tada, kai pats, savo rankomis, gali paskersti gyvulį.
Aš to padaryti negaliu. Negaliu ir valgyti. Paprasta.