Knygų skaitytojų klubas, 91 laida

jo, ten visai smarkiai geriau - ir žmogžudystės, ir kraujomaiša.

tuo metu taip ir apie tai negalvojau, ypac kai skaitai eiliuota teksta ir ner visokiu tokiu aprasymu ale ( pasirodo tu tikrai rudaplauke, nes ir plaukai kitoje vietoje ne tik ant galvos rudi )
Tiesa, gal vertimas lietuviskai nelabai koks, tuo metu negalejau ir nemokejau to ivertinti, gal angliskai tekstas geriau skamba, bet...aisku, kad Altoriu seselyje yra visdelto chrestomatinis kurinys, kur jau ten Erskeciu pauksciam iki to, nors ir givldena kunigystes bedas (Bordzijos irgi gvildeno "kunigystes" problemas tik ju lygis kitoks)

stipriai pavėlavai, užtat ir nusivylei. Mokykloj ją reikėjo skaityti. Naktim po antklode. Tada va tikrai būtum supratusi, kokia tai gera knyga

Butent!! Ir puslapius kur ten visokie slaptumai aprasyti, mintinai zinojau!
Man tai mama ja dave skaityt, raudonavau, kai klausdavo ar patinka

Va cia tai gėris: http://www.15min.lt/...86-482690?cf=vl
Reik ieskot, kas is Prancuzijos originala parveztu

Kazkaip imu po truputi galvoti apie Melniką ir jo "Maša..." Nors iš pradžių maniau, kad neskaitysiu, nes Melnikas man nepadarė įspūdžio nei su viena knyga, bet po įvairių atsiliepimų po truputį atrandu savyje norą ją paskaityt.

Kažkaip vengiu to skirstymo, kas patinka ir kas ne. Dažnai būna, kad visai netyčia tai, kas ,,nepatinka", maloniai nustebina. Neskaitau tik mokslinės fantastikos ir labai retai detektyvus (jų esu persiskaičius kažkada anksčiau). O ir autoriai labai įvairūs, jei kalbėt apie šiuolaikinius: beveik visą Murakamį esu perskaičius, K. Hosseini, G. Musso, lietuvių - R. Granauskas, J. Aputis, k. Saja, G. Adomaitytė, jau minėtas G. Morkūnas. Mažokai lietuvių lit. kūrinių skaitau, bet jau ėmiau šią klaidą taisyt. Šiandien sulaukiau J. Skablauskaitės ,,Žiežulės"

O šiaip labai domiuosi lyderyste, pozityvia psichologija, tad didžioji dalis mano lektūros būtent tokia. Čia mano atradimas N.V.Peal'as.




Čia labai nuo nuotaikos priklauso, bet man pačiai malonu juos rašyti (tą visą laiką darau savo užrašuose). Kartu tai būdas vėl prisimint skaitytas knygas.



Mondros? Tai dėl to tik įdomiau Mėgstu iššūkius! O dėl knygų teisingumo, tai nežinau.... Man atrodo, kad lyginant su delfi.lt bet kokia knyga tampa teisinga. Kaip pažiūrėsi...

O man tai viena keisčiausių, nepatikimiausių literatūros sričių.

o pas mane draugė nakvot liko specialiai dėl šitos knygos, kaip atsisėdo prie jos po pamokų, taip ir skaitė iki ryto neatsiplėšdama

Ne, nu pagalvokit - koks gėris buvo Čiauškutė.. Daba jei skaityčiau, tai kaži kaip ten būtų

Jo, Čiauskute buvo super, visai kitokios literturos kvepavimas, dabar nenoriu net flmo ziureti, kad to knygos pojucio is paauglyustes nesugadinciau.
Beje, prisimindama Ciauskute, as labai skaniai perskaiciau "Smirnos ragana" jau sitais laikais

Ji tokia pati nepatikima, kaip ir bet kuri kita literatūra: kas tinka, kas artima, kas paveikia ir veikia, tą ir prisitaikai sau. Jei netinka, nelimpa ir nepaveikia, meti per petį, nes daugybė geros literatūros, kuri prašosi perskaitoma. Daug šlamšto ta tema prirašyta, juk tai geras biznis, bet svarbu nepasiklysti ir viskas bus ok. Ne kitaip ir grožinėj literatūroj.

Apie kelias paskutiniu metu perskaitytas knygas. Kai kurias jų gal net metinėje ataskaitoje minėjau, bet, bala nematė, pasikartosiu.
L. Ulickaja ,,Danielis Štainas, vertėjas" jau senokai aptarta ir išgirta knyga. Patiko ji ir man, pretendavo tapti, jei ne praėjusių, tai šių metų, knyga, nors jau dabar matau, kad įspūdis išblės. Jeigu atvirai, religija nėra mano aistra, tad puslapius apie teologinius klausimus skaičiau dantis sukandus ir iš paskutiniųjų bandydama susikaupti. Bet turbūt ne religija ir buvo svarbiausia. Tikros vertybės nepaklūsta nei religijai, nei geografijai, ir tai įrodo Danieliaus asmenybė. Įdomus jo gyvenimas, labai patiko įvairių problemų sprendimas. Ir dar manau, kad autorė labai neapsiriko įdėdama tas dalis apie kūrybos procesą, ypač pabaigoje, kai Štaino paveikslas darėsi saldokas. Bet ką aš čia kalbu..., visos skaitė, aptarė, taigi tiek.
Tęsiant rusų literatūros ir vertėjų temą, V. Šiškin ,,Veneros plaukas", kurios nedrįsau įrašyti prie perskaitytų, nes tikrai ne visą perskaičiau. Su šiuo autoriumi keistas santykis. Kad autorius talentingas, tai aišku kaip dukart du. Bet aš jo negaliu skaityti... ,,Paprasto siužeto", žadėto anotacijoje, neperpratau iki galo, bet ne tai. Detalės, epizodai - tokie tikroviški, kad įstringa ilgam (tikiuosi, ne visam gyvenimui), bet jie tokie įtaigūs, tikroviški kaip šukės, į kurias skaudžiai susipjaustai. Juolab, kad knygos pradžioje vertėjas klausydamasis melagingų istorijų, mąsto, kad vis tiek, jei ne tam, tai kitam tai atsitiko. ,,Laiškų knygą" irgi buvo sunku skaityti, bet dar dar...gal sujautrėjau, kad šitos niekaip negaliu pabaigti, nors verta ji nžn kiek L. Mačiau, kai kas skaitė, patiko, ar nesivaidena košmarai?
Na, ir lengvoji artilerija
I. Aljende ,,Žaidimas su mirtimi" - skaičiau ir juokiausi. Nepritinka autorei detektyvai, tikrai ne. Nuo pasakotojos talento nepabėgsi, tad antraeiliai veikiantys asmenys buvo įdomesni už nusikaltimus, o kai autorė susigriebdavo ir imdavo detaliai aprašinėti sudarkytus kūnus, imdavo juokas. Bent man taip atrodė.
L. Riley ,,Levandų sodas" literatūrinės vertės turi tiek, kiek savaitinis žurnalas. Sumiksuotos kelios nenusibostančios pasakos, bet.... kaip buvo gera skaityti Tik nereikia pasakoti, kad gyvenimas per trumpas, kad tokių knygų nereikia skaityti. Be jokios ironijos sakau, skaičiau ir ilsėjausi.