Mes jau po operacijos KMUK. Galiu parašyt kelis pastebėjimus, būtent kas man buvo neaiškiausia ir galbūt netikėčiausia...
-Iš vakaro visgi gerai,kad nesigulėm. Ramiai namuose išmiegojom, ryte kad ir anksti keltis, bet ne maistas jau galvoje jam buvo - nė karto nei valgyt, nei gert neprašė. Visgi stresas vaikui, nors ir 3 m, bet suprato, kad kažkas bus, o kas, dar per mažas suprast. Tad vaizduotė davė įsivaizduoju nemažai vaisių... O gerai, kad nesigulėm, nes pasirodo guldo į palatas, kur gal kokios 10 lovų ir įvairaus amžiaus vyrų (mūsų berniukas vaikas). Tad bent man būtų ir nemalonu miegot su visais vyrais, kai galima to išvengt, o ir triukšmas didžiulis. Po operacijos vaiką ir prižadino triukšmas, o būtų dar miegojęs. Na bet ne esmė, man tos bendros palatos nelabai maloni staigmena buvo
- anesteziologė
nors prie manes tik porą žožių vaikui pasakė, bet tiek užteko, ir aišku bendravimo su manimi, kad nuramintų. Tai galėjom arba čiulpt tabletę, arba leist vaistus. Pasirinkom leist, nes nebuvau tikra, ar jis visa sučiulps, ar nenorės užgert vandeniu, kurio negalima. O jei būtų ne visa tabletę sučiulpęs, jau jos pakeist leidžiamais vaistais būtų nebegalima.
- baisiausia man buvo, ar vaikas supras, kad nuo manes atskiria. Galiu teigti, kad nesuprato. Nors gana greit po suleidimo nešiau iki operacinės, bet perdavus sesutei pasakiau, kad einu iki WC ir tuoj ateisiu, tai vaikas ramiai gulėjo ant sesutės rankų,nemačiau nei baimės, nei ašarų. O ir po visko jis prisiminė tik nuo animacinių filmukų žiūrėjimo (iki vaistukų leidimo), nes pirmi žodžiai pabudus - noriu žiūrėt kokį filmuką
-nuo išnešimo į operacinę iki parnešimo pas mane, užtruko gerąs 30 min. Tai baisiausias dalykas buvo, ko nežinojau, tai parnešus į lovą tas miegojimas - apie gerą pusvalandį tai gargaliavo, tai knarkė baisiai vaikas, tai dar visokius garsus leido. Tai normalus dalykas, kitas berniukas vėmė, spjaudėsi. Tai normalu, bet tiesiog reikia žinoti,kad taip bus, nes man be proto buvo baisu, pačiai labai silpna paliko, kone alpau, tai turėjau gulet šalia vaiko...
-mamytės, būtinai įsidėkit ir gert ir užkąst sau, aš neturėjau maisto, vandens ir spurgą suvalgiau. Ir man labai negerai buvo, pasiruoškit ir dėl savęs
O reziumė - apie 10 val. išvežė operuot, apie 15 val jau namuose buvom. Vaikas praėjus 2 val po operacijos atsigėrė, jogurtą, po to sriubytės suvalgė, žvalus buvo. Namuose apetitas didžiulis, žaidė, jokių skausmų bent šiandien. Viskas labai gerai. Gaila nei anesteziologės, nei gydytojos pavardžių nežinau, nes abi labai patiko, raminančiai kalbančios, neskubančios, dėmesingos. Tikiuosi viskas bus gerai ir greit pasveiks ir gales valgyt normaliai, ko jam labiausia trūksta, ypač saldumynų...
Beje, adenoidai buvo 2 laipsnio, bet po operacijos sake, kad buvo tikrai dideli ir gerai, kad nelaukėm, o operavom. Vaikui būdavo dažnos slogos, kosuliai baisiniai sausi, su vėmimais.Nuo lapkričio mėnesio 1 ausų uždegimas ir ištįsai paraudę, paskaudenantys ausų būgneliai. Ir paskutinės slogos metu negirdėjimas - stove šalia vaiko, rėki, o jis negirdi tavęs... Va tas baisiausia buvo... Tikiuos baigsis tie vargai...
ko tik nedarėm. Antibiotikais išgydėm, po to mėnesį į Pušyno kelią vežiojau procedūrų visokių daryt - kol nėjo į daržą, sveika, trys dienos daržely ir vėl sloga. Sakalinskas primygtinai nesiūlė, bet buvo linkęs rekomenduot operaciją. Kadangi vyras buvo prieš operaciją, tempiau dar pusmetį. Bet be Nasonex ir vasarą nepasiėjom, net kai nėjo daržan du mėnesius. Pasiryžau ir spalio gale išoperavom (4 metuk7). Tai slogos atsiranda, bet jos daug daug daug lengvesnės, lengvai išpučia, per naktį neužsikemša nosis, nereikia tiek vaistų. Tikrai pagerėjo padėtis...
