Labas rytas, mergytės. Egzistencinius klausimus gvildenate. Šalia kasdienybės. Susirgus tėtei daug daug daug minčių ateina. Sau taip pajuokauju, kad vieni rimtiems gyvenimo įvykiams ruošiasi melsdamiesi, aš -skaitydama. Pasiėmiau Anitos Moorjami "Miriau kad tapčiau savimi" bei I.Yalomo "Mamytė ir gyvenimo prasmė". Stebėtinai tiko šiam kartui, tai tuo ir gyvenu.
Tėtei skirtas švitinimas, ir jau įpusėjome kursą, ketvirtadienį darys KT ir žiūrės, ar padeda. Jaučiu kaip nuo tos minties ima sukti vidurius
Nes kol kas apsigyvenau krištoliniame iliuzijų rūme. Atokvėpis toks. Tėtė eina švitintis, savijauta lyg ir normali, ima atsigauti emociškai, dar už lango pavasariu užkvepia... Tai stebuklingai viską nusitolinau - ir mintis, kaip bus, ir kas bus, ir SM nebesėdėjau naktimis, o miegojau miegojau miegojau. Viskas trapu, viskas laikina, bet dabar jaučiu, kad noriu tuo ir mėgautis - tuoj tuoj parsirasiančiu pavasariu, ramybe, dulkių valymu namie.
Pulora, och, kaip pikta turėtų būti, kai susiduri su tokia vaistų skyrimo tvarka....
Dvyne9, kažkada padiskutavome dėl mitybos, Jūsų nuomonę pavadinau griežta bet teisinga, nes su Jumis sutinku
Tėtė kol kas matyt turi sau kažkokią sistemą sugalvojęs, visko nevalgo, bet nedaug ko ir norisi, bet svarbu valgo valgo valgo, tuo labai džiaugiuosi.
Ir taip norėčiau ir Jus ir
Remedy, ir visas - stipriai stipriai apkabinti. Ir tos juodos mintys, jos irgi gyvenimo dalis, nieko čia blogo, tegul kartais ateina, bet tegul ir praeina... Kažkaip reikia išmokti jas priimt, atsisėdus prie stalo su jomis brendžio ar kavos išgerti, pasiklausyti, bet ir laiku iš svečių išprašyti, iki kito karto... kaip vaikams pavydžiu to gebėjimo nesitampyti su savimi emocijų bagažo, baimių, kaltės, skausmo, pykčio, visko visko... Regis čia tik raudojo ir atrodė kad pasaulio pabaiga, o jau po kelių akimirkų juokiasi sau... Sakau, gal išmokstama? Nors... prieš kelis mėnesius mano vyresniajai buvo toks etapas atėjęs, daug apie mirtį klausinėjo. Pasakojau, kaip mokėjau ir kaip jaučiau, o ji daug verkė. Jai nepatiko tą girdėti. Kelias savaites narpliojom tą temą, regis dabar pasimiršo. O aš žinau, - nuo šiol ji kaskart savo gyvenime grįš ir grįš prie šitų minčių ir bandys rasti savo atsakymus. Visi mes ieškom. Leisikite sau nutirpti ne tik nuo suvokimo apie laikinumą. Nutirpkit ir iš laimės kad esat. Kol neužsiciklinam ant vienos emocijos, tol manau gerai.
Ir taip pradžiugino žinia apie TIKĖSIU ir Gabija, kaip reikia tokių mūsų forume
Lenkiu galvą prieš šias moterytes.
Gražios jums dienos šiandien.
