Paimk mane, drauge, už rankos...(53 tema)

Pulora, aš irgi pritariu Idai kad gal dar ankstoka spręsti apie chemijos veiksmingumą. Stiprybės jums

Karme, netikiu ir aš pomirtiniu gyvenimu, gal dėl to taip baisu.

Ida, kas pas jus naujo?

Dina1, gal turit žinių apie willow?
Beje dina, sveikinu pagaliau įgyvendinus savo svajonę! (Išduosiu paslaptį, kad dina atsidarė sveikų produktų parduotuvytę )šaunuolė, taip ir toliau!

Nieko naujo pas mus.pirmadieni chemija kovo 2 kontrole.Taip atrode viskas dar toli.o ta data arteja...As pradejau tiketi pomirtiniu gyvenimu kai tetis staiga mire.jau seniai cia..Dar knygute kazkokia buvo pussesere atnesus.Atsimenu.kad ten buvo parasyta.kad tetis ten laimingas.laukia mamos Buvau paaugle patikejau.ir dabar belieka tuom tiketi..

Sveikos,
sugrįžau . Vis paskaitydavau jus, bet parašyti neturėjau jėgų.
Vis tik yra trys vėžio gydymo būdai (bent jau užtikrinti): operacija, chemija, švitinimas. Gulėti, gerti žoles ir laukti mirties valandos yra nesąmonė. Pabandžiau. Žinau.
Vakar gavau pirmą chemijos kursą. Bloga siaubingai ir dėl šalutinių ir dėl pagrindinių ligos reiškinių. Ir anksčiau taip buvo, tai nedaug kas pasikeitė. Gal ti eilinį kartą lašelis vilties sušvito To visoms ir linkiu
Žinau, kaip banaliai skamba, bet laikykimės.
Rasų lanka, mes prasilenkėm sm (aš atėjau, jūs išėjot), bet visada laukiau jūsų postų o ankstesnius visus buvau perskaičius. Labai džiugu dėl Gabijos, ji taip nutilo nutilo, o pasirodo gerai. Smagu.
Pulora, Wilow, Karme, Remedy ir kurių nepaminėjau, sveikime ir padėkime sveikti

Šiandien besišypsanti, gera girdėti, kad pailsėjote ir tęsiat gydymą. Praeis šalutiniai, kita diena geresnė atrodys.

Aš tikiu, nuo vaikystės tikėjimas, dar paauglystėj daug skaičiau apie pomirtinį gyvenimą. Seneliai mirė viens po kito per 5 metus, tada buvo labai aktualu, paaugliškas smalsumas ir panašiai. Tiesa iki šiol dažnai sapnuoju, ypač senelį, gal dėl buvusio artimo ryšio.
Žinau, kad pačiam sergant kiek kitaip gali atrodyti, man šiuo metu padeda tikėjimas, ypač kritiniais momentais.

Pulora, stiprybės jums, reikia išlaukti tą laiką. O po operacijos tęs gydymą.

As buvau labai didele skeptike. Sakiau, kad po mirties nieko nera. Tustuma. Juoduma. Vienatve. Ir taip tukstancius metu...Milijonus metu...Man buvo labai baisu, net is baimes bei prisigalvojimo uzimdavo kvapa ar imdavo suktis galva...
Kai tetis sirgo, kalbejom apie mirti, tetis, beje, mirties nebijojo, sakau, teti, susitarkim, kad kuris pirmas numirs-tas kazkokiu budu susisieks su gyvuoju ir pranes, ar yra Ten pomirtinis gyvenimas. Jei nepranes, vadinasi, nieko nera...Toks tarp musu susitarimas buvo
Bet tevelio mirtis issklaide tas abejones Irodymai-sapnai Jau po sermenu jis pacia pirma nakti sapne aplanke mane, visas sveikas, zvalus, energingas, pasake, kad jis nemire, kad jam viskas gerai, kad jam nieko neskauda, kad jis nebeserga veziu Apkabino mus visas ir pasake, kad globos visur ir visada ir liepe mirties nebijoti...

Ir pazada pildo. As tokiems dalykams esu didele skeptike, bet kai per sapnus jis pranesa apie nelauktas bedas, perspeja apie ligas, paveldejimo problemas(notare net nieko blogo nebuvo izvelgusi, o jis konkreciai net nurode problema, kur ieskoti, ka daryti), kai pataria atkreipti demesi i kokius konkrecius asmenis, kuriu ketinimai buna nedori, kad pasisaugoti, tai... Zinot, merginos, labai pasikeite mano tikejimas... Skepticizmas isgaravo...

Kur ir kas operuos?
Nusiraminkit. Auglys tikrai buvo, tiesiog jo nematė. Po pirmo kurso apie chemijos veiksmingumą net nėra ko kalbėti.


Ištrink visa kitą, kaip aš ištryniau iš tavo posto kopijos. Džiaukis, kad gauni gydymą, kad tas brudas žalojantis tavo organizmą dabar gauna nokdauną po nokdauno, be galimybės atsikvėpti.
Dina1, sveikinimai Kadangi Remedy žino, spėju,kad parduotuvėlė Kaune. Gal galima sužinoti kur Esu potenciali klientė
sena pažįstama, turit labai didelį angelą sargą, kuris jumis rūpinasi visur ir visada

Labas visoms. Mes vis dar kaunamės. Mama sako, kad chemija turbūt neveikia, nes jaučia deginimą stemplėje. Mane neramina vienas dalykas. Kai jai nustatė ligą, taikė švitinimą ir chemiją. Po gydymo v neberado. Praėjus 2 mėn, liga atsinaujino. Gydymas- vėl ta pati chemija. Nieko neišmanau, bet man atrodo, kad ta chemija turbūt buvo nelabai veiksminga, jei v taip greitai atsinaujino Ar gali taip būti?
Kalbat apie pomirtinį gyvenimą. Esu tikinti ir nė kiek neabejoju sielos nemirtingumu. Žinau, kad ten bus ramu ir gera. Mano mama taip pat tikinti. Niekada nekalbėjau su ja apie mirtį, bet viliuosi, kad galbūt jos tikėjimas sumažina mirties baimę.

O koks buvo KT atsakymas po dvieju chemiju?Tai gal skaito.kad veiksminga chemija buvo.kad buvo siokia tpkia remisija

Pažįstamas jausmas Man irgi užeina kartais ir, kaip ir jūs, nutirpstu, kai staiga ateina tokia mintis. Atrodo, lyg ir užsimiršti, o staiga bac ir prisimeni, kas tu esi...Tik man atvirksciai, baimė ne dėl to, kad kažkada mirsiu, bet kad būtent dabar, nuo šitos ligos...taip ir nespėjusi užauginti sūnelio...dėl vaiko pagrindinis nerimas ir yra. O šiaip tai aš esu iš tų, tikinčių, kad gyvenimas nesibaigia su fizinio kūno mirtimi. Kaip yra iš tikrųjų, niekas nežino, bet tas tikėjimas padeda. Gyvenima neatrodo toks beprasmis, o ir mirtis neatrodo tokia baisi. Ir, kai jaučiu, kad to reikia, pasimeldžiu, paprašau Dievą stiprybės. Man tai padeda.
Nors dabar pas mane pamažu galvoje kažkokie saugikliai nuo minčių apie mirtį vystosi Jau nebebijau taip, kaip anksčiau, neverkiu naktimis, nors priezasčių tam turbūt nesumažėjo, nes remisiją pasiekti vargu ar kada man pavyks. Bet dabar daug mažiau nei kažkada galvoju apie tai. Stengiuosi kuo daugiau būti užimta, užsiimti kuo įvairesne veikla, net leidžiu sau planuoti ateitį ir netgi tikėti pasveikimo stebuklu. Ypač nuo neigiamų minčių apie ligą nutolstu būdama darbe, gal dėl to, kad darbas įtemptas ir smegenys užimamos visiškai kitais dalykais, ir net negalvoju apie tai, kad esu kažkokia kitokia, nei buvau. Nežinau, ar tai bėgimas realybės, ar susitaikymas su savo padėtimi, bet svarbiausia, kad žymiai geriau jaučiuosi, nei kažkada, kai nuolat apie tai galvojau, gilinausi į informaciją apie krūties vėžį ir skaičiavau savo šansus. Apie vėžį dabar paskaitau tik tada, kai užkliūva kokia antraštė apie kieno nors nugalėtą šią ligą. Žinoma, kai vyksta chemoterapijos ir nėra fizinių jėgų, nelabai prisigalvosi kokios veiklos, bet nors kažkas, kas nukreipia mintis, yra geriau nei nieko. Vistik iš savo patirties galėčiau pasakyti, kad turbūt niekas taip nepadeda, kaip užimti smegenis kuo nors kitu, kad joms "neliktų laiko" galvoti apie ligą. Aišku, visiškai tą pasiekti sunku, kažin, ar iš viso įmanoma, bet vien jau tai, kad liūdnos mintys aplanko gerokai rečiau ir trumpiau, yra didelis pliusas.

Pulora, chemija dar nespėjo taip greitai, per vieną kartą, padaryti savo darbo, viskas dar ateity. O dėl jos atidėjimo, ką padarysi, dabar operacija svarbiau nei chemija, nes spaudžiamos nugaros smegenys, jas reikia gelbėti, o po operacijos, kaip įmanoma greičiau, bus paskirta chemija. Suprantu, kad baisu, bet nepraraskit vilties. Dar tik pradėjot gydymą, dar niekas neaišku. O ir šiaip, niekas negali iš anksto žinoti, kaip ateity viskas pasisuks-ar liga plis, ar sustos ir net pasitrauks, juk visko būna. Stiprybės jums.
Papildyta:

Gal tai nereiškia, kad neveikia, nes skausmas ar deginimas auglio vietoje gali rodyti ir jo nykimą Kodėl paskyrė tą patį vaistą, reikėtų klausti gydančio chemoterapeuto, bet tikriausiai jis nemano, kad ši chemija neveikia. Juk į gydymą reakcija buvo gera-ligos požymiai buvo išnykę, tai negalima sakyti, kad vaistai neveikė. Tai galbūt kaiptik todėl dabar ir nori pakartoti tuos pačius vaistus, tik gal skirs daugiau kartų ar kaip

Aš tai tikiu, kad gyvenimas nesibaigia čia ir dabar. Neesu praktikuojanti katalikė, bet ligos metu sutikau dvasingų žmonių (tame tarpe kunigų, vienuolių ir šiaip) ir nžn ar jų dėka, bet mirties nebijau. Ai...man dar knygos padėjo. Žodžiu, mirties ne laukiu, bet priimu ją kaip neišvengiamą. Bet dar ne dabar ;-)
Nuo minčių irgi slėpiausi darbe, kol gyd neužspaudė tvarkyti grupę į nedarbingą. Bet net dabar, kai geriau jaučiuosi, prekiauju internetu. Jau kai blogai tai nieko nedarau, o kai geriau taip smagu nors trumpam užsimiršt, susireikšmint (čia mano didysis pasiteisinimas). Kai turi užsiėmimą geriau jautiesi, bent man taip yra.

Šiandien besišypsanti, teisingai pasielgėt! Silpnumai praeis, žolės palauks. Kad tik išgytumėt! To visom ir visiems linkiu

NERA, parduotuvė Jonavoj, bet ratuotoms kaunietėms nemanau kad bus problema

Dvyne9, kiek sūneliui metų?

Nireglina, kad pas mane panaši situacija, a la remisija pasidžiaugiau tik pirmus tris mėnesius, tada tyrimai parodė kad zaraza limfmazgiuose įsitaisė. Nu ir ką špaguojuos vėl, o ką daryt.