Paimk mane, drauge, už rankos...(53 tema)

Nesu tokia naivi, kad cituociau supermama kaip šventa rasta
Kojas sildau, nuolat suku į pleda, nuo skausmo siek tiek padeda, o del aptirpimo nepastebejau. Del menvazino paklausiu gydytojo
Aciu

Labas mergaites.

Nemazai metu cia lanksiausi. Klausiau patarimu, skaiciau nusivylimus ir dziaugsmus....

Vakar mano mama isejo amziams.

Pirma kart ji nugalejo vezi.... antra kart vezys nugalejo ja. Labai sunku susitaikyti su tuo. Negaliu patiket, kad mamos nebera.

Stiprybes jums ir daug daug vilties...

Ne man spręsti apie visus besigydančius. Bet ar tik apie ligą galima kalbėti, o kur gyvenimas, kelionės, knygos, įspūdžiai, nuotykiai. Gal galima tiesiog savo darbais, projektais ir panašiai praskaidrinti dieną besigydančiam draugui. Kiekvienas kitaip priima ligą, kitaip pateikia gydymą ir atsiradusius sunkumus. Tiesa man pirmo susitikimo su psichologe metu, kai vyrui diagnozavo ligą, akcentavo nepriimkit asmeniškai besigydančio blogesnę nuotaiką, savijautą, nevisada pavyksta, bet žinai, kad ne tavyje esmė, ilgas varginantis gydymas, sveikatos, jėgų trūkumas duoda savo.
Ištikrųjų yra kažkiek to atsiskyrimo, bet ir sveikiesiems būna, argi ne. Man taip, ypač kai jautiesi emociškai pavargęs, pvz nuo vaikų virusiukų.

Tikra tiesa nežino, kartais gal nenori, negali žinot.
Aš vyro draugams siuntinėjau atskenavus knygą, kurią čia įdėjau parsisiuntimui. Ištikrųjų ne vieną ir ne du teko guosti, kaip jiems sunku, kaip čia taip ir anaip mano vyrui susirgus. Ir kai tie žmonės tiesiog išgaravę iš mūsų gyvenimo, dabar atrodo juokinga mano įdėtos pastangos jiems padėti, paskatinimas, kad gal pradžiuginkit savo draugą bent žinute, jei leis sveikata ir noras bus paskambins.

Būdavo galvos skausmų, kad visai liovęsi kažin ar buvo. Būdavo karts nuo karto aptirpimo ir kalbos sutrikimo priepuolių, su traukuliais buvo pirmas nerimo rodiklis. MRT kartodavo kas metus, 4 metai iki recidyvo, dabar jau greit metai po antrosios operacijos. Tik jėgų sumažėjimas labai pasijuto rudenį, buvo smegenų edema, operavęs neurochirurgas sakė, kad dar liekamieji nuo švitinimo. Psichologinė būsena neramina, nieko nenoras ir baimės, ir vėl siūlau šį kartą nueiti į meno terapiją, pasinaudoti, kad organizuojama jos mieste. Vien tas išėjimas ir bendravimas su nuostabiomis psichologėmis. Galų gale gal yra žmonių kurie savo pavyzdžiu parodytų neužsidaryti. Mama vis tempia ir tempia bent pasivaikščioti, bent kažką nuveikti. Prieš recidyvą daug aktyviau gyveno, nebuvo tiek visko. Norėčiau dažniau matytis, padėti kažkaip, bet kai užsisukę su vaikų kosuliais ir vyro tyrimais, telefonu kitaip atrodo.

Norali, giebkit siūlomą gydymą ir siekit remisijos. Stiprybės jums.

Karme, vyrui polineuropatija, kineziterapija daug duoda. Bent kažkiek palankstinėti kojas, stiprinti raumenis, specialistų priežiūroj. Akcentavo, kad priversdamas dirbti nerviniai procesai nesivysto taip sparčiai. Būdavo jam atsigulus chemijai užsiėmimai vietoj, kad išmokti pratimus. Po reanimacijos prisidėjo kritinių būklių polineuropatija. Dabar jau kažkiek judina pėdas, ne tik nejautrumas ir aptirpimas jam. Tiesa kai skausmai buvo, tai buvo paskyrę vaistų neurologai, gal verta pasikonsultuoti, keistai skambėjo paskaičius, bet jie skiriami epilepsijai, cukrinio diabeto sukeltoms neuropatijoms.
Po lašinimų paaštrėja, silpnumas taip pat labai jaučiasi kojose ir visam. Po kurio laiko pagerėja.

Ačiū Jums, ačiū. Merginos, įnešiau, žiūriu, panikos savo postu.... ner taip, kad be tų keturių pagalbos šaltinių, reiktų dar. kol kas min pakanka, net jei ir norėčiau kad būtų kitaip, geriau. Dar daugiau pagalbos matyt sužlugdytų labiau. baisiau yra moralinė pusė. baisiau yra dusimas, kai vežlys vaikšto greičiau, kai nežinai priežasties - perikarde skysčiai, pleuroj ar vel trombai.... tyrimų krūvos, o aš nepaeinu.
man su kojom ir ne kas, bet aš ne raumenų problemas matau. uždeginti/ sukalkeję nervai? Ir kai tau pasako, užsisėdėjai, daugiau vaikščiok, va tada į paširdžius kala kaip reikalas....
(Buvau parašius protingesnį ir ilgesnį postą, bet kažkoks mygtukas visą ištrynė )

[quote=Angele,2015 01 27, 21:00]
Ne man spręsti apie visus besigydančius. Bet ar tik apie ligą galima kalbėti, o kur gyvenimas, kelionės, knygos, įspūdžiai, nuotykiai. Gal galima tiesiog savo darbais, projektais ir panašiai praskaidrinti dieną besigydančiam draugui. Kiekvienas kitaip priima ligą, kitaip pateikia gydymą ir atsiradusius sunkumus. Tiesa man pirmo susitikimo su psichologe metu, kai vyrui diagnozavo ligą, akcentavo nepriimkit asmeniškai besigydančio blogesnę nuotaiką, savijautą, nevisada pavyksta, bet žinai, kad ne tavyje esmė, ilgas varginantis gydymas, sveikatos, jėgų trūkumas duoda savo.
Ištikrųjų yra kažkiek to atsiskyrimo, bet ir sveikiesiems būna, argi ne. Man taip, ypač kai jautiesi emociškai pavargęs, pvz nuo vaikų virusiukų.

Tikra tiesa nežino, kartais gal nenori, negali žinot.
Aš vyro draugams siuntinėjau atskenavus knygą, kurią čia įdėjau parsisiuntimui. Ištikrųjų ne vieną ir ne du teko guosti, kaip jiems sunku, kaip čia taip ir anaip mano vyrui susirgus. Ir kai tie žmonės tiesiog išgaravę iš mūsų gyvenimo, dabar atrodo juokinga mano įdėtos pastangos jiems padėti, paskatinimas, kad gal pradžiuginkit savo draugą bent žinute, jei leis sveikata ir noras bus paskambins.

Būdavo galvos skausmų, kad visai liovęsi kažin ar buvo. Būdavo karts nuo karto aptirpimo ir kalbos sutrikimo priepuolių, su traukuliais buvo pirmas nerimo rodiklis. MRT kartodavo kas metus, 4 metai iki recidyvo, dabar jau greit metai po antrosios operacijos. Tik jėgų sumažėjimas labai pasijuto rudenį, buvo smegenų edema, operavęs neurochirurgas sakė, kad dar liekamieji nuo švitinimo. Psichologinė būsena neramina, nieko nenoras ir baimės, ir vėl siūlau šį kartą nueiti į meno terapiją, pasinaudoti, kad organizuojama jos mieste. Vien tas išėjimas ir bendravimas su nuostabiomis psichologėmis. Galų gale gal yra žmonių kurie savo pavyzdžiu parodytų neužsidaryti. Mama vis tempia ir tempia bent pasivaikščioti, bent kažką nuveikti. Prieš recidyvą daug aktyviau gyveno, nebuvo tiek visko. Norėčiau dažniau matytis, padėti kažkaip, bet kai užsisukę su vaikų kosuliais ir vyro tyrimais, telefonu kitaip atrodo.

Gerai, kad gali operuoti, kad pasalina, vis mazesne tikimybe, kad ataugs, arba ataugs taip greit.. Turbut prichologiskai paluzo, nes tikejosi, kad liga jau isgydyta. Sunku suvokti, ka isgyvena ligonis, bet aplinkiniams, palaikytojams irgi nera lengva. Kai nori padeti, bet nezinai nei kaip nei kuo.. Linkiu visiems visiems ligoniukams, kad ligos isgaruotu kaip dumas ir vel sugriztu sveikata

wilow ir kitos neuropatinių simptomų turinčios-vienas iš lengvesnių ir neverčiančių per daug judėti pratimas-tiesiog sėdint ant lovos, fotelyje su pėdomis paritinti ant žemės gulintį butelį, kočėlą, obuolį ir t.t. Tuo pačiu pasistengti bent kočėlą ar butelį-paspausti padais.

Aciu Nera. Pabandžiau, atsiminiau dar, kad turiu tokį specialų kieta kamuoliuką su dygliais, juo galima ir visa koja pabraukyti. Dar turiu net du elektrinius "masažorus" vienas specialiai kojoms, padėjus padus ant vibruojancio paviršiaus, bet jie gal gali ir pakenkti
Šiandien jauciuosi neblogai, dare geležies kraujyje tyrima, žemutine riba yra. Vis tiek lašinsim geležies kažkokias ampules, tureciau pasijausti stipresne ir gal širdis taip nesimakaluos, nes nuo anemijos, sake, truksta deguonies

o as dūstu vos tik žingsnį žengiu, kviečiu prižiūrėtoją, paskui greitąją, jei guldys - gulsiu.

bet taigi ir padet jums nera kaip...

Laikykis, deguonies pakvėpuot duos.
Pasiklauskit gal kompensuotų į namus aparatą deguonies, kažkas rašė, kad kompensavo.

turiu namie aparatą, hospisas atvežė. nepadeda anei kiek. Sysčiai perikarde gal, gal pleuroj.... o gal vėl plaučių tromboze....

Laikykitės
O pasmane problema su miegu Niekaip užmigti negaliu. Išrašė vaistu, tai kaip su žadintuvu po 5 val. pradundu Miego noriu, o užmigti neišeina
Visoms sveikatos, stiprybės